Salomė neįtarė, kad pabudusi ryte nieko nebeprisimins. Žinojo, tik kad išleido vabalą iš degtukų dėžutės. O rytas jau blausia šviesa lietė jos patalus. Pasaulis buvo paslaptingas. Neseniai išsiritę viščiukai stripinėjo kambarėlyje, o stiklinėje ant stalo buvo tarsi prisnigę - baltavo pienas. Akimirką pamatė, jog iš tos stiklinės atsiskyrė debesėliai ir nuplaukė skaidrūs it medūzos į lempą. Ši perdegė. Turbūt čia tas pats stebuklingas vabalas pasidarbavo. Gal jų prisikaupė tiek daug, kad savo sparnais uždengė šviesą. Salomė spustelėjo jungiklį, kad apsaugotų būtybes po gaubtu, ir susiruošė atidžiau patyrinėti aplinką, susirasti prisiminimus. Rengiantis iš suknelės ištrūko pora sagų ir parytėjo tarsi buožgalviai į sodelį, arčiau tvenkinio. Va čia ir ieškos. Vanduo buvo toks tamsus, kad atrodė, jog bet kada išnirs vandenų pabaisa ir nusitemps ją, todėl nesiartino. Salomė žinojo, jog ant šlaito augdavo žemuogės, bet jų nebuvo. Tik per žolę ropojo stebukladarys iš dėžutės. Ties didesniu krūmu įlindo į urvelį. Krūmą aplipusios boružės blaškėsi. Salomė rinko į delną ir šaukė, jog jų laukia vaikai. Bet nenuskrido dievo karvytės, apėmė baimė, jog surys ją visą. O ji net nežinojo kaip pasiekti juodapilvį vabalą arba ką veikė vakar, kur nuvargo ir net kaip paaugo dar keliais centimetrais.
   Smalsauti nebūtina, kad pamatytum kaip ryškai subolavo artėdama skara, kaip skaudžiai subadytos nuo sagų siuvimo rankos nupurtė boružes ir  tiesė vėrinį:

    -Norėjau atnešti tau žemuogių, kur pradingai?

   Uogos suvertos ant smilgos viliojo, Salomė nesugebėjo atkartoti atmintyje skonio. Todėl šiandien stengsis išsaugoti kiekvieną pojūtį, nenorėdama palikti, visai taip kaip ją sergėjo boružės. Suvokė, kad užaugo iš kitų rūpesčio, net iš gamtos ilgo vargo, kol išsirpsta žemuogės. Motina saugojo prisiminimus, užliūliuodama vakariniais pasakojimais, po truputį priblėstant lempai. Tą rūpestį tu nešiojiesi dalelėmis ne tai prisiminimais, ne tai brangenybėmis, kurias gali perduoti kaip šilumą.