Mano akys buvo baisios dėl gilaus, gilaus liūdesio iš paklydimo. Iš širdies beldimosi į kitą širdį, kuri nebuvo sukurta mano Laimei. Tačiau kiekviena kančia egzistuoja tam, kad surastumei tikrąjį savo kelią ir jį brangintum...
Ne..! Tu daug anksčiau manyje gyvenai. Vaikščiojai po mano mintis ir sapnus, kaip ir aš po Tavuosius. Kartais mes susitikdavome, tik nepaklausdavome: kuo tu vardu, Meile?
Ilgai ėjome vienas pas kitą. Tarsi į priešinius namus ką tik atsikraustę gyventi vaikai, išbėgę į kiemą ir einantys vienas link kito... Prieina arčiau, jau, rodos, ištars „labas“, tačiau neišdrįsta. Droviai nuleidžia savo akis, apsisuka ir nueina. Vėl tyliai, tyliai prieina, ir nueina. Ir vėl... Taip įvyksta todėl, kad mes abu tokie panašūs, kad man atrodo, jog mūsų širdis supažindino pats Dievas, tačiau jis jau nebenori daugiau prisiliesti, nes ir taip daug dėl mūsų padarė, todėl žengti kitus žingsnelius paliko mums patiems. Tokie nedrąsūs jie būna! Tačiau ar galėtume pasakyti – negražūs? Ir – argi laimė tokia pigi bei paprasta, kad būtų galima ją taip lengvai pasiekti?.. Aš pasikeisiu... Nebesielgsiu pigiai, nebeatrodysiu paprastai.
Nes tokia nebuvau ir nebūsiu.
Sykį išdrįsau ateiti į Tavo namus. Taip! Aš ta pati mergaitė, kuri karstydavosi po medžius tada, kai dar buvai mažas. Apsilankydavau aukščiausių medžių viršūnėse, ir Tu mane stebėjai. Tiktai bijojai aukščio, nes manei, kad nukrisi. Aš tuo netikėjau.
Bet nukritau.

***

Skambutis. Atidarė duris moteris, ir aš, išplėtusi savo akių vyzdžius ir įsmeigusi juos į josios, išsigandusi žiūrėjau. Lyg klausdama: kas Jūs? Mama, – atsakė. Ir pajutau, kad nuo širdies nusirito akmuo, nes jai ateinant girdėjau lyg jauną, jauną balsą (jaunystė neturi ribų, nes tikroji jaunystė tai, kaip tu jautiesi ir kaip jaučia širdis. Tikroji jaunystė – tai dvasios jaunystė). Tada, atidžiau pažvelgusi į josios akis, pamačiau Jį, ir pamilau beveik lygiai taip pat. Vaikštau, buvo, savo miestelyje, pamatau moterį, panašią į jo mamą. Tiek daug gražių jausmų ji man teikia! Noriu prieiti arčiau, apkabinti, padėti kiloti sunkius krepšius.
Bet neišdrįstu...
Kartais pagalvoju, kokias mintis sukeliu jo Mamai? Ar Ji žino, kad tikriausiai daugiau nei metus einame vienas pas kitą, tačiau šiame kelyje nėra šviesoforo ženklų, nei reguliuotojų – jokių rodyklių ir užuominų, kurios mus vienas pas kitą atvestų. Arba aš dar nemokau skaityti...
Žinau, koks sunkus tas kelias. Tas jausmas – ilgesys, kai lauki ir tikiesi gražaus... Tai aš, kaip niekas kitas, gerai žinau... Todėl vis galvodavau – gal tai tik vienas laiptelis iki laimės. Arba patikrinimo: jei nepakankamai vienas kitą mylime, nebeįstengsime eiti toliau... Jei mylime, pasieksim apogėjų. Nes ilgesys mus daro atsparesnius materijai ir stipresnius savo meilės tikrumu.
Aš Tavęs niekada nepaleisiu. Nes labai Tave myliu, girdi?
Paleisčiau tiktai tada, jei pasakytum, kad esu Tau per prasta. Nesugebėčiau su Tavimi ginčytis. Nes esu paprastesnė už paprastąją pelėdikę ir neįdomesnė už nežinomo dailininko paveikslą. Ir jeigu vieną dieną nieko nesakęs Tu nuspręstum pradingti, aš numirčiau. Arba pasilikčiau gyventi tiktai tam, kad ieškočiau sprendimo – niekada nesurandamo... ir atsakymo į klausimą KODĖL nemiriau tada, kai buvo galimybė.
Jeigu gyvenime yra meilė, aš savąją jau suradau. Ir suradusi ją sužinojau, kad ji tai ne obuolys, kaip kiti mano, o žvaigždelė, kurią taip sunku pasiekti... Kad turi būti jautrus ir švelnus toks kaip ji pati, kad nesužeistum... Ir tiesiog visa širdimi mylėti, nes ji tokia trapi... Tarsi snaigė ant delno...
Sako, mylintį žmogų pažinsi iš akių... Tokios iškalbingos jos pasidaro! Todėl moteriai nebūtina to sakyti. Tačiau Tu šiandieną išvykęs, todėl norėčiau Tau pasakyti:
Myliu Tave, katinėli, mieliausias! Tu man esi gyvenimas: tiktai Tavo dėka toks gražus, kaip tik tegali būti pavasaris, toks kvepiantis, kaip tiktai karštą vasaros dieną gali būti lietus… Toks paslaptingas, kaip tiktai nieko daugiau negali būti… Myliu Tave labiau už savo gyvenimą.
Ateik, ir Tu mane apkabinsi. Arba aš ateisiu, ir Tave pabučiuosiu.

***

Ką tik sužinojau, kad tai buvo tik sapnas. Nubudau. Kiekvienas daiktas, kiekviena kambario detalė, kiekvienas pažįstamas žmogus, ir gamta, kaip ir visas pasaulis, šaukia kaip atsakas į mano meilę Jam: „Blogai, Edita”, „Na, ką tu gali pasakyt šiuo klausimu, kuris kaip žinau gana senai vyksta, tik tau niekas nepasakė”, „tau taip ir reikia”.
„Blogai Edita”… Blogai, - vis skamba mintyse, ausyse, širdyje, kiekvienoje kūno dalyje, mano kraujyje, smegenyse, kvėpavime...
Nežinau, ar surasiu jėgų gyventi. Iš suvokimo, kad Tavęs nėra ir nebuvo. O aš mylėjau Tave tartum Dievą. „Įeinu su gyriaus giesme į Tavo kiemus, karaliau”, - kai giedodavau, Tu jau tada gyvenai manyje – toks šventas, nepaliestas, neliečiamas, geras, brangus, vienintelis, gražiausias, mieliausias. Toks visada ir išliksi, nes aš nemoku pabusti iš savo sapnų.
Ačiū Tau, jei nors akimirkomis buvai. Kad melavai, bet tas sapnas buvo gražus. Kad leidai pajusti, jog kartais gražūs būna sapnai.
Tačiau ne man ir ne šiandien. Niekad.