Štai ir vasarėlė nubarstė pievas gėlėm. Visa, kas gyva, įsisuko tarsi  karuselėj džiūgaut, šėlti, skristi. Kas sparnais, kas svajonėm nardė dieną, naktį - atsidžiaugt negalėjo.
   Naktimis šiltame vandens paviršiuje šokinėjo žuvys, vis bandydamos spindinčio mėnulio atsikąsti. Stebėjo aukštybėse žvaigždės ir spėliojo: ar pavyks žuvelėms. Tikriausiai pavykdavo, nes rytais, dienai bundant, - jo nebelikdavo. Įdienojus saulės zuikučiai nardė į gelmes žuvelių pasakojimų pasiklausyti. Jie niekada nebuvo matę mėnulio. Troško pamatyt, tik nežinojo, kaip jį apsaugoti nuo ėdrūnių. Svajojo mėnuliuką pasikviesti kartu pašokinėti ežero bangelėmis.
    Smagios dienos vijo viena kitą. Žolynai kvepėjo margiausiais žiedais. Zuikučiai lakstė blyksnių laiveliais nardydami pievose. Įsidūkę vėl šlaitu įsibėgėję, šokdavo į ežero bangas atsigaivinti. Prisiminę žuvelių pasakojimą apie spindintį naktimis mėnuliuką, suko galveles, kaipgi jį apsaugoti nuo tų smaližių. Bandė prašyti jų, kad nevalgytų mėnuliuko, bet žuvelės matyt labai alkanos būdavo, nes kiekvieną rytą, vos tik prabudus, Saulės zuikučiai mėnulio nerasdavo. Ieškojo ir tarp pievų žiedų. Manė, gal tame margumyne kur užsnūdęs miega - bet niekur nerado.
    Belakstant po pievų gėlynėlius, saulės zuikučiai greitai sunokino ir žemuogėles. O jos taip gardžiai pradėjo kvepėti, kad zuikeliams noseles sukuteno. Nuo to gardaus kutenimo šovė ir netikėta mintis. Tik va bėda, negalėjo jie patys sumanymo įgyvendint. Reikėjo pagalbos. Kažkada buvo girdėję pasakojimus, kad naktimis skraidžioja tokie žybčiojantys jų tolimi tolimi giminaičiai - jonvabaliai. Dieną jie dažniausia snūduriuoja. Taigi suskubo ieškoti jų. Neilgai trukus aptiko kelis apsnūdusius. Ilgai aiškino savo sumanymą, kol suprato jonvabaliai, ko prašoma. Pirmą kartą tokį darbą teks dirbti, bet ką daryti su tais nenuoramom Saulės zuikučiais. Jų juk didžiausia svajonė - pamatyt mėnulį.
Kada paskutinis saulės spindulys susirangė puriuose debesų pataluose, ėmėsi jie didžiojo darbo. Tuomet, kai visi ieškojo stebuklingojo paparčio žiedo, niekieno nedrausminami vykdė prašymą.
   Su pirmaisiais saulės spindulėliais priešingoje dangaus pusėje drauge švietė ir mėnuliukas. Anksčiausia prabudusiems pasisekė pamatyti laimingus, iš džiaugsmo krykštaujančius, bešokinėjančius link besišypsančio mėnulio saulės zuikučius.
   Tik šlaite neliko kvapniųjų žemuogių. Jas visą naktį jonvabaliai besotėm žuvelėm nešiojo. Darbas buvo atliktas - saulės zuikučiai pamatė mėnulį. Ir dar vanduo Joninių nakties tapo stebuklingu. Tai tikriausiai žemuogėlės savo kvapnumu stebuklus padarė.