Virš galvos lig pusės slyvos
Iškerojo debesylas.
Aukštyn stiebėsi, lapojo,
O viršūnėj žiedus krovė.

Ir ne vieną, ir ne du,
Gal per dešimt bus žiedų.
Ką sakyt, nebežinai –
Slyva žydi geltonai.

Reiktų draugo pasiklausti –
Debesylą gal išrauti?
O gal slyvą nugenėti,
Debesylui leist žydėti?

Slyvos rudenį prinoks,
Bus skanėstas vis šioks toks,
O iš geltonų žiedų
Pilna rūpesčių naujų.

– Netiesa, – kaimynas tarė, –
Debesylas – vaistas geras,
Reikia tik mokėt, žinoti,
Kaip jo galią panaudoti.

Et, paliksiu juos abu,
Tegul auga sau kartu –
Tegul noksta saldžios slyvos,
O prie jų ir debesylas.

Ko tik žemė neaugina!
Slyvą, obelį ir kmyną,
Aibę nuostabių daržovių,
Rugį, kvietį, vasarojų!

Viską, ko tik žmogui reikia,
Žemė užaugina, teikia.
Viskas iš žemelės kyla,
Net keistuolis debesylas.