Įžengęs į girią užgintą
Krivis kerta kirviu apgaulę.
Laužą krauna – ašara krinta.
Ugny mato tekančią Saulę.

Nusiprausęs ryto rasa
Užsivelka baltą lino drabužį.
Aukos akmenį kalne užkasa,
Maldydamas Praamžiaus įtūžį.

Tikrai, dar šaltoka...Prieš kalną
Negirdėti virkuojant gegužę...
Dar kanda rankas šalna,
Vaikai prie mamos susigūžę

Senoviškai Saulę vis meldžia.
Tik šlama beviltiškai meldai...
Nutaisęs šypseną saldžią
Vėjas klupdo rytmečio maldai.

Šokinėdamas raiša koja
Rytą krivio kryžkelėj tykos.
Kelio dulkes kvaiša aukoja
Pamiršęs, kad vėl Velykos.