(Vietoje pasakėčios)

Kerojo dilgėlė miške, prie tako.
Šalia avietė glaudėsi kvapni.
Maža uogelė lyg nuskinti prašės
Ir paragaut, ar jau prinokus ji?
  
Kai rankos tiesės skinti rausvą lašą,
Užkliudė dilgėlę, visai ne tyčiomis.
Nuo skausmo, rodėsi, jog pirštai dega,
Taip kirto žalialapė ugnimi.

Ak, tu nenaudėle! Tiktai išrauti,
Tik sviest į šalį, kur toliau,
Kad netrukdytų aviečiauti
Ir būtų čia žmonėms saugiau.

Išrauta dilgėlė pravirko, oi pravirko –
Nepykit, žmonės, aš gi nekalta,
Kad tokią dalią žemėj man parinko
Nuo amžių kęsti motina gamta.

Nešu jums du žodžius: būk atsargus!
Namuose, kelyje, vandens telkinyje,
Kai dirbi darbus įvairius – būk atsargus.
Būk atsargus, netgi paliesdamas mane!