Debesis, pasiklydusius bernus,
Pakviečiau į didelę talką.
Pakėlę švarkų mėlynus skvernus
Lietumi plauna pamirštą alką.

Kalbina ąžuolą – senolį galiūną –
Po kuriuo sostan Jogailą sodino,
Brolių nuviltas į raganų liūną
Aukojimų akmenį naktį skandino.

Prakeikęs užkurio sunkią karūną
Maldavo Vytautą tėviškėn grįžti.
Akmeny gremžiu jam aisčių runą,
Prie Mėnulio rišu Vaivos rykštę,

Sudaužysim seną indą iš molio,
Kad garsas blogio dvasias atbaidytų.
Sugrįš iš dausų vėlės namolio,
Kad artimus gyvus vėl pamatytų.

Dangus išlijo iki paskutinio lašo
Ir debesys tapo lengvi lyg pūkas.
Vakaras dienos glamonių paprašo,
O pamirštą alką užkloja rūkas.