Šaka įlaužta nenudžiūva iš karto,
ji miršta lėtai, palengva,
suvaržę gyvybę gniaužtais metalo,
medį kankinam bonsu kol pavirsta,
jėgos atminimas išlieka ilgam.
Chrizantemų žiedai nevysta paveiksluos,
nužudyti daiktai iš trimatės erdvės
plokštumon nulydėti absurdiško sapno
formom keistom, spalvomis ir detalėm,
simboliais virsta gamta negyva.
Laikinumo dvasia arena prisisunkus,
iš tamsos -  šviesos tarpsnis, vėl šuolis į tamsą,
iš kur galimybės sugrįžti nėra,
laiko salvė lyg magiškas lūžis kristalo,
nulemtas sutikt kiekvienam.