Išsisklaido rūkas ryte,
Saulė dar nepakilo ir taip šalta.
Čia tik ji, čia ne kita,
Dabar tik ji neša visos genties kaltę.

Iškrenta ryte rasa
Ir taip gelia, gelia.
Žiemą ir vasarą ji stovi basa,
Pamiršusi ir viltį, ir meilę.

Visos nugriuvo, liko ji viena.
Kariatidei šalta ir sunku.
Stovi vieniša kolona
Tarp rasos ir rūkų.

Prieš šimtą metų jos dar buvo kelios,
O dabar ji viena liko.
Visos jos buvo tvirtos, išsiugdžiusios tvirtą valią,
O dabar tik ji laiko pastato vainiką.