Ankstyvą pavasarį, kai gamta budo iš miego, vėjų šeimynoje gimė sūnelis. Guvus ir linksmas mažylis augo ne dienomis, o valandomis. Kai tik pradėjo kalbėti, ėmė klausinėti, kada jis taps suaugusiu ir stipriu vėju. Tėvai paaiškino, kad galingu vėju jis taps tik rudenį.
- Kada tas ruduo ateis? – smalsavo mažylis.
- Ruduo ateis, kai pasibaigs vasara, – tarė tėtis ir išlėkė į laukus pagainioti drugelių.
- O vasara kada?
- Vasara būna tada, kai pamiškėje sirpsta žemuogės, laukuose ir miškuose ulba paukščiai, – nežinodama, kaip geriausia paaiškinti, sakė mama.
Nieko nelaukęs mažasis vėjas nulėkė į pamiškę. Saulės atokaitoje šlaitas buvo raudonas nuo žemuogių. Tada jo galvelėje sukirbo mintis:
- Jei stipriau pūstelsiu, pievelėje neliks žemuogių. Nebus žemuogių – bus ruduo.
          Oi, kaip šėlo vėjūkštis. Linko žolės prie žemės, uogos taškėsi iki pat dangaus, nebesigirdėjo paukščių čiulbėjimmo. Liūdnai atrodė pamiškė po tokio vėjo šėliojimo. Tačiau mažylis laimingu veidu grįžo namo. Jis tikėjo, kad greit ateis ruduo, juk žemuogių nebėra. Namuose nieko nerado. Paslankiojo, paslankiojo ir nuėjo miegoti į savo lovelę.
           Staiga per miegus išgirdo, kaip mama tėčiui pasakojo, kad buvo nulėkusi pririnkti žemuogių vakarienei. Ji grįžo tuščiomis, nes žemuogių neberado. Kažkas surinko. Be to visa pamiškė kaip po karo – žolės išguldytos, medžiai išlaužyti. Vėjas tėtis nutarė, kad tai tikriausia briedžio darbas:
- Su savo karališka ragų karūna pasidarbavo!
- Gal šernas? Bet jis į medžius neįkoptų, – spėliojo mama.
           Iš savo lovelės iššoko vėjų mažylis. Jis pasigyrė savo tėvams, kokį žygdarbį atliko. Mama palingavo galva ir paaiškino:
- Kaip besistengsi – gamtos neapgausi. Nesvarbu, kad žemuogių nebėra, ruduo greičiau neateis ir tu greičiau neužaugsi. Gaila tų, kurie šiais metais žemuogių neparagavo.
Mažylis labai nuliūdo, o tėtis pamojo jam ranka:
- Lėkim, gal dar pavyks uogas surinkti iš dangaus mėlynės. Surinksim ir visus apdalinsim kvapniuoju skanėstu.
            Vėjai siautė, gainiojo debesis, rinko uogas. Taigi, sūnus su tėčiu šiaip ne taip surinko uogeles ir apdalino kiekvieną sutiktą. Jei jums neteko, palaukite, tikrai dar atlėks ir jums atneš. Gal todėl žmonės ir sako, kad kai dangus raudonas - lauk vėjo.