Kaip segtukų žiogais trapų stiebą nusėjo,
Meilės medis sujudo prasminga vijoklio vėsa,
Šiam gličiam vakare mes ilgais sakiniais patylėję,
Pakartoję daug sykių tik vieną iš žodžių – klaida.

Gerk kaip midų sakų nulytėtą vijoklio kamieną,
Kaip prieš mirtį herojus paprašęs stiklinės vandens,
Negalvodamas imk šitą valandą, laiką, še dieną,
Nes sausra dilgėlėm be manęs ištroškinusi gels.

Nesusiliečia rankos, norėjusios glausti viens kitą,
Nenunyksta laipteliai, kuriais į tave palipau,
Mano ašaros sunkios nuo nerimo sapno sulipę,
Pasislėpusios nuo realybės, bet šnekančios Tau.
2006-06-08
Eilės