Šiandien tau noriu papasakoti
Apie lietų, kuris dabar garma,
Nuplauna nuo veido liūdesio votį.
Apie sidabruotą  rudens šarmą
Ir šalną, kuri liečia pavargusį petį.
Apie dingusios vasaros gerąją karmą,
Saulės brolį – obuolį kietą –
Raudonas kaip aleksandritas...
Apie amžiną meilę, kuri nėra mitas...
Apie smarkų griaustinių big-bitą
Ir vaivorykštę kartu pamatytą
Virš vakarop skubančio miško.
Apie trapų rudenio rytą
Ir žaviai egzaltuotą jo žvilgesį.
Apie laiką laikrodžio sutrikdytą
Ir slegiantį tiesos ilgesį.
Apie tikrą žmogišką jausmą,
Kurio kiekvieną minutę ilgiesi,
Kurį atradome pasilikę dviese,
Jis įveikia laiką ir skausmą...
Apie šėlstantį vėją ir jo gausmą,
Porceliano dangų nakčia sudaužytą...
Apie nuostolingą meilės kreditą,
Apie išskaičiuotą jausmų lizingą
Ir drungną džiaugsmą viltingą...
Apie turtą, kuris nuvertėja ir pinga,
Apie kažkur prapuolantį pinigą...
Apie viską, viską kas prasminga
Tau papasakoti noriu, bet ar reikia?
Žodžiai tirpsta kaip arbatoj cukrus –
Greitai, beprasmiškai, tyliai...
Teka gyvenimas – šaltas ir apsukrus –
Kaip vanduo, kurį netyčia išpylei,
Berdama trupinius šąlančiai zylei,  
Dangaus naujienų nešėjai mažylei,
Tokiai panašiai į tave...
Ačiū, kad mano pasaka nenusivylei.