Lietus verkšleno – vienišas, nepakviestas,
Aukštai auksinis Mėnuo baigė degti,
Rūku užleistas, vandeniu užlietas miestas
Budo, nes bijo, kad elektros gali vėl netekti.

Su juo ir tu bundi, ruošiesi ryto maldai,
Vėl elegantiškai užuolaidas pajudini.
Ir nusidažo raudonai iš gėdos langas, baldai.
Abu nutilę klausome per kiemą einant rudenį.

Gaivios palaimos įpūti į mūsų židinį,
Juodus šešėlius kambariui apšviesti skaldai,
Mane pavargusį vėliau šį rytą žadini,
Nes vakare prisiminimuose nuskęsti leidai.

Tada vėl suriši tvirta atsiminimų juosta,
Nešu iškėlęs oriai kavą – karštą ryto naštą.
Ir vėl esi laiminga maloniu žodžiu paguosta,
Pabudę skubame kartu matyti ryto kraštą.

Ir viskas vyko oriai, išdidžiai ir sklandžiai,  
Aš tau pasiūlau savo karalystės laisvą sostą.
Aplink pleveno smilkalai, balti balandžiai
Sklandė, nes mūsų karalystėje valdyti nepabosta.

O kai išaugo stebuklingi medžių bokštai,
Rytų padangėje stebėjom keistą vaizdą:
Pleveno prieš akis žalių žolynų kuokštai,
O vėjo šunys išbadėję laižė ryto žaizdą.

Ir tik lietus verkšleno – vienišas, nepakviestas,
Nes vėl ne jam užuolaidas ryte pakėlei…
Rūkus išdraskęs drąsiai kilo pilkas miestas,
Rasa blakstienas pasidažęs ryškiai vėliai.