Mes išganingai, kaip ir ispanų Alfonsas Dešimtas,
Patartume dievams, jų darbas rimtas
Mažiau žiojėtų ydomis, bet neprasta
Ir šioji visata, jei suprasta:

Iškrisim mes – paliks vaikai
Ir mūsų būtį tęs.
Vaikai praeis – mus tęs tauta,
O kai ir ta nuskęs
Užmarštyje, tai žmonija.
O jei bėdoj, klaidoj
Ir ši prašaps – išdygs kita
Kur nors visatoj toj.

Prasmegs galop ir visata
Savam kvailam taške...
Taigi bemat išsprogs kita
Ir plieks liepsna ryškia.
Jei neis ratu jinai – nesmegs
Be pabaigos, nesprogs,
Gal formų begalės gale
Vėl gimsi – šioks ar toks.

Jei ne – paguodą pasitiek:
Dalia kebli, sunki? -
Tu amžinas, nes lygiai tiek,
Kaip ir mirtis trunki.
Jei šitaip guostis nėr gerai –
Manipuliuok laiku:
Jį prarastą sugrįžt varai,
Kai jau išties klaiku.

Šauniausia – klibink genus, žaisk
Dar tūkstantmečius tris,
Sulauksi – erdvėmis, laikais
Tau smegenys išplis.
Kaip žiebtųsi ta struktūra,
Galaktika visa,
Kaip be trukmės mintis sukta
Ją skrostų miglose!

Patsai pačia gamta tapai,
Paversdamas protu
Entropiją ir atlapai
Susijęs su kitu.
Gal jau tada nurimsi – Tu,
Nei dievas, nei žmogus,
Soti taurė iki kraštų
Pilna pilnatvės bus?

Tataigi... Ne.
Nei anokia, nei šitokia lemtis
Mums neįtiks. Iš nevilties
Mefistas čia nupliks:
„– Sukišk visatą... sapiens tam,
Nudrėbk Tamerlanu –
Tai įsigeis, trūks... prikimštam,
Anų biednų dienų...“

Sakmė sena. Tačiau – gali
Laimingas būt. Buvai.
Šypsniu nubrauks tiesa tyli,
Ką sau primelavai.

Kuopa vaikigalių antai,
Kurių dar laukia laimė.
Kaip spingsi akys, kaip snapai
Jiems šiepiasi savaime...
Matai – patirs tą pat, ką mes.
Už tai pamilt gali –
Kad verks ir juoksis, ras, pames,
Protingi ir kvaili.

Kaip jie – kas rytas laimės lauk,
Apvils – nurimk išsyk,
Su guodusiu džiaugsmu keliauk
Ir Dantės neklausyk.
To kumpanosio šnekoje
Gal trečdalis tiesos.
Suplak prieš nerdamas tu ją,
Kol džiaugsmas suputos.

Ir sužėrės žmogaus dalia
Kontrastų katile,
Kad nušveistas galų gale
Širdim suprastum ją.

               Ir vis dėlto – magu patarti
               Dievams, kaip būt derėję tverti.