Kartais pakeliu akis, už paukščių tako, į dausas
Kur tu, paklydęs, pamestas, mylėtas...
Klaidžiojau, braidžiau po dykumas, sausras,
Bet smėlio audros užpustė tavo pėdas.

Nesvarbu, nesvarbu... kiek toli eita,
Truktelki siūlą - sugrįžta greitai,
Ar būtų šiltnaminis, šventai platoniškas,
Vis tiek jis gyvas, šiek tiek ironiškas...

Nepatrukdysiu radus, tavo ramiai besiganančios širdies,
Kad liktų nesudrumstos giliausios gelmės praeities.
Verčiau įdėk mane lyg gėlę trapią indigo,
Į savo nemirtingą sielos knygą,

Kad galėčiau būti tau už plakančią širdį arčiau,
Niekad neprisimink, kad paliesta nesutrupėčiau...