– Senjorita, senjorita, pašokite su manimi...
Senjorita, tamsaus gymio mergina, nužvelgė mane nuo galvos iki rankų. Sėdėjau už stalelio – kojos buvo pakištos po juo ir, laimei, ji nematė mano nutrintų, jau beveik plyštančių batų. Surinkusi ant mano stalo ilgokai gulėjusius indus, gracingai nuplaukė prie kito stalelio. Aš išsiviepiau. Šiame krašte, tarp tų margaspalvių veidų, gali sau ramiai užkalbinti rytietę gražuolę padavėją, vadindamas ją pirmu į galvą atėjusiu maloniu kreipiniu. Ji neįsižeidė ir nesutriko, nes paėjusi toliau, pažvelgė į mane neslėpdama šypsenos.

Išsitraukiau bloknotą, gurkštelėjau iš bokalo, nužvelgiau įdėmiai pieštuko smaigalį ir įnikau piešti. Ranka vedžiojau kontūrus, kontūrus savo pamėgto tilto. Tiek kartų į jį žiūrėjęs, laukdavęs ant jo vakaro, vakarinių šviesų ir paslaptingai viską apgaubiančios tamsos. Nors dabar, sėdėdamas krantinės užeigoje, galėjau atsigręžti ir matyti tiltą, tačiau šiuo metu, saulės nutviekstas, turistais aplipęs, tiltas buvo ne tas. Piešiau tiltą tokį, kuomet jis kvėpavo pačia pradžia, seniai, nežinia prieš kiek laiko, pradžia, kokią pažinojau aš ir ši tamsaus gymio padavėja.
Prie tilto turėjau būtinai nupiešti vyrą. Ant jo galvos buvo juoda, tačiau gerokai apnešiota skrybėlė, vadinama katiliuku. Dar aprengiau jį apšiurusiu fraku. Vyriškio rūstų žvilgsnį nukreipiau į tolį, o iš susimąsčiusio žvilgsnio buvo matyti, kad jis mintyse kažką sprendė, skaičiavo, ir tikriausiai pamiršo, kad savo delne spaudė mažą rankytę. Taip, šalia vyro pavaizdavau nedidukę, tamsiais palaidais plaukais mergytę. Jos akelės, nukreiptos į susenusio vyriškio veidą, tarsi klausė: kas manęs laukia, kur mes einam?

Netoliese, tarp stalų vėl pasirodė Indijos, o gal kokio Pakistano gražuolė – padavėja. Nustojau piešti ir užsižiūrėjau į ją. Ji visą laiką šypsojosi, bet akys buvo liūdnokos. Taip, tai ji, tik dar mergaitė, stovėjo piešinyje šalia apšiurusio pono, tvirtai laikančio jos ranką…

Mano bokalas ištuštėjo, piešinys buvo baigtas. Gražuolė padavėja priėjo ir paklausė, ar aš kartosiu. Išsiviepiau taip, kaip ir pirmai, parodžiau į laikrodį ir ėmiau čiupinėti savo kišenių turinį, pavėluotai galvodamas, ar ne per daug sau leidau. Ji kantriai stovėjo dovanodama man savo nesumeluotą šypseną. Kol aš nerangiai krapščiausi, akies kraštu ji nužvelgė mano piešinį. Mergina sustingo. Jos nuostabi akių šviesa, tarsi paspaudus kažkokį nematomą mygtuką, išnyko, ėmė blėsti šypsena. Aš garsiai atsikrenkščiau, padėjau monetas ant stalo, o kita ranka stvėriau bloknotą ir sugrūdau į savo krepšį. Vėl įsižiūrėjau į jos veidą. Laukiau, bet atrodė niekada nebesulauksiu, kad ji nusišypsotų man, tokiam mulkiui, sugebėjusiam jos ir taip sunkią dieną pripildyti liūdesiu. Mergina paėmė pinigus, o aš tuo tarpu stryktelėjau nuo kėdės ir, pasitelkęs visą savo apgailėtinai skurdų aktorinį meną, išspaudžiau šypseną, kokią tik sugebėjau, vis dar nepaleisdamas merginos žvilgsnio iš savo akių. Manieringai, kaip nusigyvenęs džentelmenas, linktelėjau, tiesa, kojas dabar slėpdamas po kėde, ir tyliai, pašnibždom, ištariau:
- Ačiū, senjorita, jūs labai žavi mergina…
Neatitraukdamas žvilgsnio, lėtai pristūmiau kėdę. Ji, netarusi nei žodžio, paėmė mano bokalą ir lėtai lėtai nuėjo baro link. Nereikėjo būti labai įžvalgiam, kad pastebėtum jos sidabrinio atspalvio veidą, nusidažantį lengvu rausvumu. Akys pamažu vėl pildėsi sugrįžtančiu spindesiu.

Priėjau tiltą, tą patį, kurį piešiau ant alumi aplaistyto stalo. Man norėjosi dabar ant tilto sušokti. Lengvais žingsneliais, mušdamas padais stepo ritmą, kartais pasisukiodamas tarp besišypsančių, savo gyvenimus užmiršusių turistų, broviausi į kitą krantinę. Pritardamos man, kišenėje skambčiojo  likusios kelios monetos. O mintyse mačiau dar vieną tiltą, jungiantį mane ir senjoritą...