* * *
Tu savo rūmus jau pasistatei,
toks grožis, džiaugsmo per akis,
bet štai tušti jie liko nelauktai...
o audros laužė, rovė net šaknis.
Edenas tavo vienišas kaip tu,
išgriuvę arkos ir suskilę sienos,
neamžina kaip viskas ir trapu,
paminklu tapusios senienos.
--------------------------------
Buities akimirkomis lieka dienos,
kaip ant bangos suspindęs putų pienas.

  * * *