Dažnai skaitau, o ir girdžiu –
Gyvenimas yra gražus...
Tikriausia tai tiesa – mąstau –
Bet ar tada, kada šviesus?

Kas lemia valandos, minutės grožį?
Ar tik po metų, po kelių
Kažkur pusiaukelėn užkopęs
Jo grožį paslėptą randu?

Gražus gyvenimas nubėga lūpom
Jaunystės tamsioje nakty,
Kada žiedai alyvų supa,
Ir dar ne vienas ten esi.

Gražus gyvenimas – prie savo lauko
Javus pasėjęs tars žmogus,
O mintyse jau laukia, svarsto,
Ar jo pasėlis bus vešlus.

Ramus ruduo. Du žilaplaukiai
Žingsniuoja miško takeliu.
Tik neskubėk, sustok, palauki,
Matai, kaip po klevais gražu!

Kokia spalva turėtų puoštis
Žmogaus gyvenime diena,
Kad būtų leista jai didžiuotis
Tokia gyvenime viena?..

Nesuradau spalvos ir gal nerasiu –
Laimės spalva per daug ryški.
Tiktai laimingas taria drąsiai:
Man ši akimirka graži.