Kambaryje girdėjosi rašomosios mašinėlės garsai. Puodelis atšalusios arbatos. Šaltis. Sužvarbusios rankos. Kažkur skraidžiojo mūza, priartėdama ir nutoldama, kartais visai pamiršdama šį nykų būstą.
Norėjau atiduoti savo sielą velniui. Kaip ir kiti. Niekuo nuo jų nesiskiriu. Tas kvailys jos neėmė. Jam nereikia mano sielos. Sakė ir taip per akis turintis. O manoji visai neypatinga. Kam jam tokia paprasta, vargana, nušiurusi siela? Kasdien kartoju, kad jis klydo ir vis dar klysta. Net neatsako į maldavimus, prašymus, klausimus... Gal tai nebuvo šėtonas, gal tai angelas sargas išgelbėjęs mane? Bet ar tikrai išgelbėjo?
Kaip Van Gogas turėčiau užsirašyti ant sienos, jog neinu iš proto. Reikės taip ir padaryti. Bet ar verta?  
Dar tik pati pradžia. Žinau, jog be pabaigos. Jos niekada nebus. Nes nėra, neegzistuoja.
Gal vieną dieną pavyks sudaryti sutartį su pačiu šėtonu, bet jis vis dar su manimi nesikalba. Ignoruoja. Todėl kliaunuosi tik savimi. Bandau apsiginti nuo prakeiktų šešėlių. Jie čia, kambaryje. Supa iš visų pusių. Mano gyvybinėms jėgoms vis sunkiau sekasi. Jie griaužia mano sielą kaip kirminai negyvėlį. Privalau apsiginti.
Mūza nutolsta. Jos niekada čia ir nebuvo. Tik šaltis.