Ne nariai sąrašų juodųjų,
Nevadinti niekad nevykėliais,
Pasodinom save tarp tujų.
Skiria vieškelis dvi šalikeles.

Nusivalę nuo veido dulkes,
Vėl išlaužiam linksmą grimasą.
Nuo švelnumo save atjunkę,
Nuo savęs švelnumą atgrasę,

O nuo vieškelio pilko viksvos
Vis viršun. Vis į širdį, į širdį…
Prie dulkėto, smaluoto, ilgo
Prijaukinti ir prirakinti.

Lyg vedlys apsišaukęs, laikas,
Vėl ratu į tą pačią brydę,
Laikinais voratinkliais draiko mus,
Ties rugsėjais gelsvais vienas kito.

Tik užklydę vilkai apuosto
Ir, ant kailio užtiškusias, nešasi
Nuo preciziškai nuskusto skruosto
Niekada nevarvėjusias ašaras.

Ties krūtim vieversys suklusęs,
Ar tikrai nenustojo plakti,
Neša laišką kiton kelio pusėn

„Pasiilgau. Tavo vienatvė“