Pamenu, kad tą dieną jaučiausi keistai. Tarsi būčiau toks, kaip visi. Niekuo neypatingas. Žinau, skamba taip, kad nejučia kyla noras mane šiek tiek paauklėti. Tačiau turbūt ir jums nėra svetimas savotiškas tuštumo jausmas, kai po, regis, dar vienos nesėkmės, staiga pastebi, kad nuovargis pradeda imti viršų. Taip, jis gerokai išspardo užpakalį tavo tikėjimui... Savimi. Todėl pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai suabejoji nuo gimimo lydėjusiu jausmu, kad esi kažkuo ypatingas. Žinoma, sudėtinga būna taip greitai persiorientuoti. Todėl tas holivudiškas savęs matymas kažkur giliai dar lieka. Tačiau rankos būna taip nusvirusios, kad geriausiu atveju sugebi tik visko nedramatizuoti ir nepradedi kalbėti apie savižudybę.
Patraukiau į užeigą. „Trijuose Drakonuose“ tądien buvo tvanku. Galbūt todėl net etatiniai jo lankytojai buvo kažkur dingę. Jau ėmiau dvejoti – pasilikti man ar ne, kai staiga pastebėjau, kad staliukas, stovintis arčiausiai vyrų tualeto, galėjo pasigirti įspūdingu svečiu. Norite tikėkite, norite ne, bet prie jo sėdėjo keistuolis Arnoldas. Velniai žino, kur dingęs daugiau nei metus jis buvo, tačiau tik ne tais kvailais klausimais užklupti jį panorau.
- Koks biesas tave tokią sušutusią dieną prie tūliko nugrūdo? – Prikiūtinau išsišiepęs ir paklausiau.
Tas pakėlė į mane galvą ir pro sunkius vokus pamačiau vienas šilčiausių akių šiame mieste.
- Tam, kad gyvenimo skonio nepamirščiau, senasis drauge. – Mirktelėjo.
- Taip taip. Ir kvapo taip pat. – Pridūriau.
- Cha. Na matai. Per kvapą ir skonis.
Taip mudu įsikalbėjom. Šneka truko... gerus du ąsočius alaus. Tada aš pradėjau girti Arnį dėl strateginio mąstymo:
- Jeigu šiek tiek perdėjus, drauge Arnoldai, tai tu esi didis žmogus.
- Šit kaip. Ar tikrai?
- Tikrai. Ir sugalvok tu man šitaip. Tokią vietą pasisėdėjimui išrinkai!
- Nu, lyg ir nieko genialaus. „Trys Drakonai“.
- Ne, su drakonais tai čia viskas aišku. Bet va, prie tualeto...
- Elementaru. Taip perdirbtą alutį lengviau likviduoti. Juokas juokais, aišku, bet jei jau mes apie didžius žmones, tai Birmingeme man teko garbė susipažinti kaip tik su tokiu. Gal net vienu iš pačių pačiausių. Netiki?
- Netikiu. – Šyptelėjau. – Bet pasakok. Man įdomu.
- Ot driskius. – Juokais užsimojo Arnoldas. – Pamanyk tik – netiki jis manimi. Kerėpla. Nieko, svieto dar gal pamatysi. Nors, aišku, šansų nedaug, kad sutiksi tokių žmonių kaip Tomas. Na, jo vardas buvo Tomas. Bliamba, kodėl buvo. Yra. Jo vardas yra Tomas. Nu gerai, prie esmės. Taigi, klausyk ausis ištempęs ir žinok, kad šito seno perdylos „Trys Drakonai“ meluojančio dar nebuvo prigriebę.
Kas įdomiausia – šventa teisybė. Prigriebę gal ir buvo, bet tik ne už melą. Klausiausi Arnoldo pasakojimo kaip penkiametis „Grybų karo“ prieš miegą.
„Tomas gimė Velse. Senoviniame kaimelyje, kuriame antkapių, kaip pats sakė, gal dešimtkart daugiau nei senių. Ką jau bekalbėti apie jaunimą. Jo šeima nebuvo kažkokie siaubingi vargetos, bet vaikystė vis tiek nelepino. Gal ir žiauriai pasakysiu, bet patologiškai mikčiojant ir dar turint didelį apgamą ant nosies galo, daug tikėtis šiame gyvenime neverta... Tačiau tik ne Tomui. Nors Mikčiaus Mikio, na, atseit peliuko Mikio pusbrolio, pravardė ir prilipo. Taip stipriai, kad net futbolo treneris jam įteikė marškinėlius su septintuoju numeriu ir užrašu „MM Tomukas“. Taigi, vaikis turėjo charakterį. Tvirtybės kaip reikiant. Suprato, kad negali leisti sau prabangos būti atstumtuoju. Žaidė futbolą. Garantuoju, jei prireiktų, skaitovų konkurse irgi sudalyvautų. Kad tik galutiniame rezultate pasiektų savo. Kad tik pergalė žibėtų jo rankose.
Tik nepradėk niurzgėt. Kodėl aš visa tai pasakoju? Nes kaip tik čia esmė, berniuk mano. Kaip tik čia! Taigi, jis buvo gabus vaikis. Jei dievas tėvas ir motina gamta pašykštėjo kalbos ir grožio, tai, patikėk manimi, nepagailėjo kai ko kito. Dviženklius skaičius Tomukas daugino jau būdamas ketverių. Vienuolikos ėmė studijuoti Britanijos mokslininkų asociacijos specialiai parengtas programas. Tačiau tikras proveržis ištiko sulaukus šešiolikos. Tada Tomas sutiko reikiamus žmones. Būtent jie pastebėjo, kad jis yra daug daugiau nei matematikos vunderkindas. Daugiau net nei tiksliųjų ir gamtos mokslų genijus. Jie atskleidė ir kitus Tomo talentus. Netrukus jis tapė taip įspūdingai, kad parodas padėdavo surengti pripažinti meno ekspertai. O jo projektuoti statiniai varijuoja nuo pasaulio čempionatui pastatytų stadionų iki specialiųjų tarnybų slaptaviečių.
Palauk. Imi abejoti manimi? Manai, kad išsigalvoju? Ne, brolyti. Leisk tau aiškiai pasakyti – pamiršk tą tvarkingai į stalčiukus sudėliotą pasaulį, kurį neva valdo gerasis dėdė Obama ir kartais piktas burtininkas Putinas. Nė velnio mums neleidžiama matyti. Telikas ir laikraščiai pumpuoja į smegenis redbulį su šūdo gabaliukais, kai tuo tarpu tikrasis smagumas vyksta ten, už užuolaidų. Berniukai ant scenos yra tik dėl akių. Milijardų akių. O tikrasis vakarėlis skirtas tik rinktinei publikai. Maždaug pagavai mintį? Ane? Gerai. Tada klausyk toliau.
Taigi. Tomas neturėjo kalbos džiaugsmo, švelniai tariant nebuvo ir gražus, bet drąsiai galėjo tapti kursų „Kaip tapti Hitlerio vertu oratoriumi vos per dvi savaites?“ vadovu arba šokti prie stulpo elitiniame Niujorko naktiniame klube. Bet jis, ačiū dievuliui, mokėjo skaičiuoti ir pasirinko mokslo kelią. Todėl viską palenkiantis užsispyrimas kartu su jo talentu sudarė tikrą sprogstamąjį užtaisą. Dar nesulaukęs dvidešimties, jis jau buvo išradęs penkiasdešimt tris prietaisus ir įrengimus, už kurių patentus gavo kelis šimtus milijonų svarų.
Žinoma, tau vis dar gali kirbėti klausimas kodėl tu nieko nesi apie jį girdėjęs. Bet paklausk savęs kiek mes žinome ir kiek mums leidžiama žinoti apie nežemišką gyvybę, genų inžineriją ir panašius dalykus. Todėl galiausiai supranti, kad jei ką nors ir žinai, tai tik tai, ką pats asmeniškai turėjai galimybę paliesti.
Na, o mūsų Tomukas tuo tarpu laiko veltui nešvaistė. Ir, velniai jį griebtų, užsimanė dar daugiau. Daug daugiau. Nerealiai daugiau! Šimtą tūkstančių kartų daugiau, žmogau. Ar supranti? Net įvertinant tai, ką jis jau turėjo. O turėjo tą akimirką ne tiek jau ir mažai – šimtus milijonų svarų, kelias dešimtis išradimų. Apie dailių moterų skaičių duomenų tikrai neturiu. Todėl „Trijų Drakonų“ sienoms neleisiu išgirst mano pirmojo melo ir paliksiu tai tik tamstos lakiai fantazijai. Gerai?
Taigi. Tomas užsimanė padaryti tai, kas neįmanoma. Jei jau žmogus kažką sugalvoja, tai teoriškai tai turėtų būti įmanoma. Pagalvojo jis. Tuomet jam buvo dvidešimt vieneri. Kitus dvidešimt ketverius metus jis mėgino įgyvendinti savo svajonę. Veltui. Išradimų, žinoma, buvo. Skursti, aišku, taip pat neteko. Bet nieko tokio, kas būtų sukrėtę pasaulį. Nieko tokio, kas pakeičia supratimą apie tai, kas yra ir ką gali žmogus. Ir staiga vieną gražią dieną, kaip jis pats prisipažino, tarsi atėjo nušvitimas. Bingo! Trūkstamas ingredientas atrastas. Telieka jį pasigaminti. Žinant Tomo charakterį, faktu, kad jau po pusės metų viskas apsivertė aukštyn kojomis, nebereikia stebėtis. Buvo sukurtas pirmasis išradimas, iki tol vadintas neįmanomu. Tai buvo transportacijos vartai. Jais persikelti buvo galima iš vieno taško į kitą. Akimirksniu. Net žmogus vieną sekundę galėjo būti Tokijuje, o kitą jau Berlyne. Tam tereikėjo turėti Tomo sukurtus vartus. Žinoma, nuo tos akimirkos visas jo gyvenimas, jau ir taip laikytas paslaptyje, tapo absoliučiai nebematomu žmonėms. Jis pats tenorėjo kurti... Stebuklus. Ir tai jam sekėsi. Galim numanyti, kad nebuvo lengva, bet vėliau jis atrado jaunystės eliksyrą. Manoma, kad su jo naudojimu žmogus galės gyventi bent tūkstantį metų. Nes dešimtmetis, prabėgęs vartojant jį, žmogaus organizme praktiškai nepaliko jokių pasikeitimų, jokio senėjimo.
Tačiau žmonės yra žmonės. Netrukus atsitiko baisiai negražių dalykų. Į Tomą buvo pasikėsinta. Bet reikalingus žmones įtakingi žmonės moka saugoti. Juolab, kad netrukus suprato svarbiausią dalyką. Tomas yra nepakeičiamas. Na, tiems nenaudėliams prireikė šiek tiek laiko tai išsiaiškinti. Bet kad ir kaip jie mėgino, nieko panašaus nepavyko atkurti. Taip taip, buvo surinkti kiti talentingiausi pasaulio mokslininkai, sudarytos visos įmanomos sąlygos jiems dirbti. Su viena vienintele užduotimi – nukopijuoti Tomo išradimus. Cha cha, bet tiems šūdžiams nieko neišėjo. Net absoliučiai atkartoję išradimus pagal visus žinomus parametrus, jie nesulaukė net panašaus efekto.
Ir ką tu manai? Tada tie pasaulio valdovai sumanė jį paspirginti. Ėmė nurodinėti ką ir kaip daryti. Mėgino iškvosti tiesą. Galiausiai ryžosi, net šlykštu sakyti, kankinti šį žmogų, kad tik pasiektų savo. Laimei, Tomas tokį įvykių posūkį buvo numatęs ir iš anksto tam pasiruošė. Į savo kūną implantavo kažkokį prietaisą, kuris ne tik leido nejausti jokio skausmo, bet ir galėjo užmigdyti, išjungti tam tikram laikui. Kraštutiniam atvejui jis tiesiog minties įsakymu galėjo neskausmingai paskleisti po kūną mirtiną nuodų injekciją.
Visi tie įvykiai šiam neįprastam žmogui ne tik sukėlė daug dvasinio skausmo, bet ir leido apsispręsti. Jis nebenorėjo tęsti savo paties gyvenimo jaunystės eliksyro pagalba. Žmogus žmogui – vilkas. Taip jis man tada ir pasakė. Buvo ne tiek senas, kiek išsikrovęs. Net ir toks sutvėrimas kaip jis turi ribas. Ir nors sutikau jį beveik atsitiktinai, tapau paskutiniu žmogumi, kurį jis norėjo matyti. Ir supratau kodėl. Tik arba net tam, kad pasakytų man paslaptį. Man, nepažįstamajam, kad istorija turėtų tęsinį. Bent jau galimybę jam. Teoriškai.
Taigi. Tas trečiasis ingredientas. Šalia genialaus Tomo proto ir nežmoniškos valios, neįtikėtino užsispyrimo siekti tikslo. Ar pasiruošęs išgirsti paslaptį? Kas skiria tobulą nuo neįmanomo? Tikėjimas. Tik ne dievu. O tuo, jog tai veikia. Čia ir dabar. Visiškas tikėjimas, kuris yra nedvejojantis žinojimas. Tokios būsenos Tomo išradimai įgaudavo reikiamą pasikeitimą. Kiekvienas atomas virsdavo kažkuo kitokiu. Ir neįmanoma tapdavo kūnu.“
Turbūt suprasite, jei pasakysiu, kad likau sėdėti it sustingęs. Juk šį pasakotoją visi mes pažinojom kaip „Ko gero mažiausiai meluojantį individą žmonijos istorijoje“. Nelabai žinojau nei kaip į visa tai reaguoti, nei ką tai galiausiai byloja. Ir tik tas žmogiškas smalsumas, nepatiklumas vis dėlto leido išveblenti:
- Arnoldai, o kaip tu sužinojai, kad visa tai - tikra?
- Paprastai. Jis man parodė vieną iš savo išradimų... Patikėk manimi, visos abejonės išgaravo tą pačią akimirką.
- Bet Arni, ar tu bent suvoki, ką dabar man papasakojai ir ką tai reiškia? Ir padarei tai taip sau, tiesiog. Lyg tarp kitko. Nors... Nežinau. Aš taip greitai nesugalvoju. Manau, ir pats turėtum būti ypatingas. Tikrai ne su manim smirti čia, šitoj skylėj.
- O ką tu man siūlai? – Paklausė ir pakilo nuo kėdės. – Ar žinai kaip jaučiasi žmogus didžiausios viršukalnės papėdėje?
- Turbūt ypatingai. – Atsakiau.
- Arba mažas. Labai mažas. – Ir nuėjo.
Nuo to laiko Arnoldo daugiau nebemačiau. Draugai, darbuotojai iš „Trijų Drakonų“ sakė, kad neregėjo jo taip pat.