Poetai kaip visada laukė pavasario. Tylėdami kaip žuvys. Net nedrąsu buvo klausti kodėl.
Tačiau kažkas man pasakojo,
Kad tuomet, kovo pirmosiomis dienomis,pradėdavo kursuoti garlaiviai iš Leningrado.
Taigi - laukė.
O kol dar vasaris žliugsėdavo ir šėldavo pūgomis,
Tu taip norėdavai
Išeiti nors akimirkai
Į baltą besielį sniegą,
Voliotis jame
Kol nušals kojos. O aš vis neleisdavau. Prisirišdavau šilkiniu kaspinu tave prie suknelės ir nepaleisdavau, kaip sena motina ligoto vaiko, kaip nujausdama atkrytį.
Išburti nelaimę liepoms
Ir man visą melą paaukoti - žadėjai, maldavai, prašei - \'leisk\'...
Nepamenu jau, ką atsakydavau. Gal kad mes:
Kaip pranašai,
Kaip amžinai besisukantys dervišai,
Kiaukutai,
Išmesti iš kiaukutų jūros.
Daugiau viskas yra nesvarbu.

Nors pilnos aikštės raudonų vėliavų prisirinkdavo, vyno statinių, leninų, išbalusių veidų. Tuščios stiklinės paryčiais - degtinės butelio dugnu teka saulė.
Geriausia diena metuose -
Sekmadienis būdavo.
Tik jau šiais laikais poetai jų nebešvenčia. Per daug sumautai proziškas jų gyvenimas.
Lauk.
Ryt ryte ateis Parulskis bybio spalvos paltu ir sudegins mano raštus, sakys, neparašei nei vienos raidės, nei vieno daugtaškio nepadėjai! O tiek pūstasi ir žadėta! Tiek primeluota popieriui!
Aš raitysiuosi ant žemės, degsiu savo gėdoje, tarsi Tacitas išplėšytais viduriais, cypsiu atgailos maldą, bet niekas, niekas neatsakys.
Todėl pagalvosiu - kas man, jaunam?! Negaila tuštybės lapų, negaila. Kad ir kiek sielos būtų aukota, negaila. Dar tiek daug spėsiu parašyti - dar daugybę kartų spėsiu numirti.

Kyla dar viena beviltiška vizija iš kapo:

Baltų pamėklių
Baltos kasos
Skauda taip
Kad nuo kraujo sniegas
Pabąla.

\"Aš kelias pro vyšnias
Pro geležinkelio užmuštus sodus\",- sakai.
Semiforai rodo šiaurę paklydėliams, dar ir dar kartą, į dar ir dar šaltesnę naktį...
O jeigu uždraustų vartoti metaforas,
kas į mane kalbėtų?
Tyla?


Bet poetai vis tiek dovanoja dilgėles.
Audžiu dvidešimt šeštąją drobę iš jų.
Pažaliavusi saulė pavydi
Kad ne ji paskutinė
Kad aš – dar viena
Be miego.