Tavyje aš prisimenu tai, ko nebuvo –
Rudens nakties medžių šnarėjimą,
Kai yrėmės meldais per pilnatį
Mėnesėtos upės pakrantėmis
Ir tą vandens tekėjimą į jūrą,
Kai dar tikėjom pavasarį išplaukt ledais.

Atsimenu ir rytą, kai atsibudę prisikėlėme
Ir atsiklaupę meldėm dangaus,
Kad pasipiltų lietus ir užtvindęs pievų takus,
Kuriais jau niekas nevaikščios,
Nuplautų mūsų pabalusius veidus,
Kaltės ir ilgesio prisismelkusius,
Ir akis – nebyliai į tuštumas žvelgiančias.

Prisimenu, kai užlipę į kalno viršūnę,
Bandydavom prisijaukinti vakaro tylą –
Ant žemės jos buvo per mažai.
Bet kaskart girdėdavom tik klykiančias gerves,
Jų sparnų plazdėjimą skrodžiant padanges
Ir tą vandenį, pro akmenis besiskverbiantį.

Visos upės pasiekė jūrą,
Praėjo šimtai pavasarių,
Kiekvieną naktį lijo lietus.
Tik aš vis sėdėjau kalno pašlaitėje
Ir ilgesingai į dangų žiūrėdama
Saulės  Dievui meldžiaus.