Vasara kaip tyčia pasitaikė
Dusinančiai karšta ir lietinga,
Visai kaip šioji,
Anuprėlis naktim iš baimės klykė ir verkė,
Atrodytų visiškai nesuprasdamas,
Kas yra kultūringa.

Jis buvo silpnas ir paliegęs vaikas,
Motina gailėjosi, kad jis išgyveno,
Ji purtydavo jį vežimėlyje
Kaip grobį žudantis vilkas,
Bet vaikelis nieko nesuprato
Ir didžiausiam motinos skausmui - gyveno.

Ji buvo nebe vaikas,
Bet nekentė gyvenimo taip, kaip
Moka tik vaikai,
Negavę saldainio ar gruodžio 26-ąją,
Neradę beibi bono.
Ji nekentė Anupro tik todėl,
Kad jis priminė vyrą, kuris
Išėjo per daug užtikrintai.
Ji nekentė ir savęs,
Vien todėl, kad nekentė Anupro.

Kai neišlaikydavo,
Imdavo dvogti kviečių gėrimu,
Kurio kvapas Anuprą ramino,
Nešiodavo jį po žaibais ir
Tiesiog dusindavo (ne)tikrais bučiniais.