Pabaigai
Prisiekiu, visada.
Kiekvieną sumautą kartą.
Praeina vos kelios minutės,
Vos kelios akimirkos
Ir supranti žmogus.
Už visas eiles,
Už dainas,
Už nuostabiausią balso toną,
Pačius teisingiausius,
Kartais naivius žodžius
Galiausiai
Už vis gražiausia lieka tik tyla.
Tyloje išgirstam Jį.
Upelį, kurį vadinam likimu,
Kuris vis tyliai graužia
Įrėžtų vingių krantus.
Kol upė teka, tol ir graužia.
Ir susiprantam, kad gražu.
Tik tyloje išmokstame išgirsti,
Išmokstame pajausti kitą,
Priimti ir pamilt.
Tik tyloje
Pamatome, kad akys spindi,
Išgirstame plakančią širdį
Ir tą alsavimą nedrąsų..
Kasdien po visko
Pavargę krentam nuo šakų.
Ir tylime ilgai,
Kai trinktelim ant žemės
Skausmingam likime.
Akis vis pakeliam į aukštą dangų.
Vis tikimės ir tylim..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): vivalavida
Sukurta: 2011-07-22 09:37:38
forma teksto apsunkina teksto suvokimą:) Reiktų daugiau kažko poetiško, bet taip... gražiausia dažniausiai būna tyla...
Anonimas
Sukurta: 2011-07-22 06:41:57
Laimingi, jaučiantys, gebantys išgyventi tokią tylą...
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-07-22 00:25:43
Jausmai, ne proza...
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-07-21 23:20:08
Ir tik tyloj atrandame gražiausią dainą, kai ji nutyla, kai upė teka, ir rodosi į nieką, bet tiesiog...kai trinktelim ant žemės, pavargę, bet ne neprisiekę...į pabaigą.