Skraidau tavo lūpomis, karvelio sparnais pjaustydama garsų skliautus.  Ššš, aš tyliu. Trumpa suknele, aptemta lig šlaunų, aš pavogiu tavo amą ir pašnibžduku nuskrendu.
Ilgi plaukai glostomi vėjo, kuriuos tu šukuoji žydromis akimis, pridengia strazdonimis aptaškytus pečius, traukia tavo ir saulės žvilgsnius. Aš žinau tai, ir kiekvieną saulėtą rytą gal tik todėl einu pasivaikščioti po senas, bet gyvas miesto gatves. Tu sėdi ant šaligatvio, kaip koks šeichas, sukryžiavęs kojas, glostai gitaros stygas ir jos linksta, lyg elektros laidai nuo nutūpusių paukščių, o man dar dabar sunku suprasti ar paukščiais pragysta pirštai, ar stygos virpesiais žadina drambliukus ausytėmis glostyti mano pilvą. Kiekvieną rytą. Aš pradėjau kalbėtis su drambliukais. Dabar viską žinau apie tave ir nebesijuokiu iš tavo sukurtų dainų, kurios skalauja grindinį, galiausiai kažin kur nubėga.
Ar jis kažkur eina?
Man niekad nebūtų rūpėję daugiau negu jo muzika, jeigu nebūčiau jautusi, kad aš jam svarbi. Ne pečiai, ne vėjas plaukuose ir net ne kojos, kurios buvo stulbinamai neišsiskiriančios iš tūkstančio kitų, bet aš. Tarsi pieninis kokteilis su braškėmis ir jis nenorėjo pieno ar braškių, jis troško kokteilio.  
Tą rytą aš sedėjau šalia jo ir dalinausi savo rytiniu pašnibžduku per puse. Norėjau bristi į jo skruostų duobutes,  ten užsimetus kelis kilogramus jo juoko užsnūsti. Pažadink, kai pirštų pagalvėlės pavargs mane laikyti.
Tai taip tylu ir netikra, kad tai tik pašnibždukui suprasti. Nesusilaukėm vaikų, o tokios mintys juokingai nevykusios išskris drambliukų sparnais, kai tik baigs groti. Žydrose akyse pasislėpiau nuo lietaus, o nušvitus rykštvaiviai nubėgau jos pasitikti.
Taip ir einu kiekvieną rytą pasivaikščioti, o kartais dalinuosi savo pašnibžduku su juo per puse.
E.T.