Su metais, sako, akys prastėja,
Nepastebi žaismo spalvų,
Horizontas prie slenksčio visai priartėja,
Danguje sumažėja žvaigždžių.

O man lyg kitaip. Kas dieną vis naujos
Atsiveria  gelmės erdvių.
Ar žvelgsiu į ežerą, mišką, į lauką –
Visur – kaip gražu! – sušunku.

Atrodo, dar niekad toks klevas nebuvo –
Puošnus lyg jaunikis prieš vestuves,
Išlakus kamienėlis, žaliabrylė kepurė,
Galėtų liepaitę sau į žmonas parvest.

Anksčiau, kai važiuodavau, dulkės parūkdavo,
Dabar gi, kas žingsnis stengiuos sustot.
Atrodo, pražydo net ir pakelės rudos,
Milijonais žiedų skuba tave viliot.

Kas kartą nustebęs, naujai atpažįstu
Kažkada pasodintų berželių eiles.
Nusvirusios šakos, galėtų jas pinti
Išdykėlis vėjas, sušukavęs visas.

Praeis vasarėlė, žinau, kad ilgėsiuos
Saldžiai kvepėjusių liepų gelsvų,
Dobilo rausvo, ramunės žiedo,
Varpom išplaukusių dirvoj javų