Svirpliai kažkuo susirgo ir nutilo,
Saulėlydis delčios seniai nemergina,
Sukrito svajos į letargą gilų.
Tylu. Girdėt tik maldos beržo – sargo.

Sutilpo viskas užrakto kiaurymėj
Voratinkliai, skausmai... ir užsikimšo,
O tu juokeis ir pirštuose auksinį
Vartei raktelį, saugot jį pamiršęs.

Čia kartais sulinguodavo langinės,
Viliokių ievų amato įkaitintos,
Ir vartai, krūtines atsirakinę,
Drąsa dienas svaigino, lyg mergaites,

Padykę laiptai erzino palėpę,
Girgždėjo pasisavint jauną naktį,
Smaragdine šviesa mirgėjo liepos.
Čia netūpė krankliai, kad neapaktų.

Tylu. Tik beržas – sargas nugenėtas,
Lyg tyčia, svetimus pečiais užkliūva.
Namuos, kur ties slenksčiu raktelis mėtos,
Nėra spynos ir niekada nebuvo.