Prigludus skarai dobilų,
trilūpėm skiautėm gaubiant,
melsvuos akligatviuos dangaus
nubyrančias blakstienas renkant,
po dumbančia diena –
išverktą,
murziną,
trimatį laiką,
nugąsdintą priblėsusių langų,
nuo akmenų, nugludintų saulėlydžiais,
nuslinkusį, blyškia rasa
naktigonės laužuos nurimusį,
iš sąkandžio gilaus vėl bučinį atvėrusį
ir prisidengusį aušros skraiste –

benamiui šuniui pasiklydus,
už lango lyjant, laumės juostoms žydint,
alsuojant vis lengviau (bent taip atrodant),
it sraigei sliuogiant laikrodžio viršūnėj,
spiralėn susukant, baltai po kojomis paklojant
vėjuotą byrantį žymėjimą šypsenomis,
po dobilais, tremtais iš sapno, bundam...