Pažvelgė mėnuo pro skarą nakties,
Abejingu, išblyškusiu veidu,
Lyg žinotų ir taip, jog nustebęs gėries,
Kaip jis dailiai sodelyje žaidžia.

Paklojęs takelį mažam kambary,
Pakibo viršūnėj obels,
O tu, kaip prikaltas, žiūri ir žiūri,
Viliesi, gal žodį ištars.

Gal žodį ištars, nors senai obelėlei,
Nešančiai naštą gausių obuolių,
Nežinančiai miego mažai nakvišėlei,
Besiklausančiai žiogo dainų.

Bet ne, minutė kita – ir vėl kažko slepias,
Kas jam, kad vis dar nemiegi,
Kad mintys neklauso, išdavikiškai lekia,
Lyg ketintų ištirpti nakty.

Atklydo, apgavo, išsinešė taką,
O taip juo norėjau keliauti toli,
Surinkti žvaigždžių išbarstytą sidabrą,
Pažvelgti į žemę, ar dar liko graži?

Naktie naktužėle, atsiųski nors sapną,
Mėnesienoj išaustu bekraščiu keliu,
Kuris į erdves paslaptingąsias veda,
Kad ten susitikčiau su rytu nauju.