Žolynai kaip pašiauštos šluotos,
nuodus paskleidusios ugniažolės.
Jos rankos pasidarė nebe tos – kampuotos.
Vis raizgo lyg apsisapnavusi
gelsvokus apsilaupiusius žabus – bežievius.
Nebekalba daugiau benamiai augalai.
Tik perspėjo paslėpt akis gerokai susmailėjusias –
per daug ilgai išgyvenai su lapėm ir ežiais.

Pabaisa suodino dangaus atgis.
Medžiais su šlamesiu atžengiant,
iškrenta sielos kaip mažyčiai vabalai –
girdi, cindalija beprotė nusirengia.
Išdrėbtas purvas rangosi žalčiais,
grąžina veidą, bet nepaima begalvis
ir griaunasi. Nejau neatpažįsti?
Neatsakas chalato žalumą sukarpė,
glūdi kuokeliuos tarsi išdavystė.