nenuleisk akių, neužsimerk
ant blakstienų supasi gyvenimas
toks nuo vėjo virpantis, netvirtas,
toks vos gimęs, toks, kad noris verkt
žvilgteli dangun, o aš tuomet
kylu lyg maža „linksmais kalneliais“
nevažiuodavau tokiais vaikystėj  
nedrąsu dabar, neužsimerk

kai juokiesi, briaunom tavo lūpų
kas skaudėjo, tartum serpantinais,
slysčioja ir jau daugiau nelieka
nei dvejonių, nei saugos diržų,
o į delnus agaporniai tupia,
geltonuoja jaukios smėlio pilys
nenustok, daugiau nereikia nieko
tu dabar toks... dieviškai gražus

toks, kurio pasižada sulaukti
dar tuomet, kai vos pasiekia įsčias,
toks, kurį pamilusiems neduota
išminties, kad gali būt kitaip
Viešpatie, koks savas tavo veidas
nerege pavirtus, jį pažinčiau
kaip galėjau vakar nežinoti
kiek aukot galiu mainais į tai