Po poros dienų Žanai paskyrė vaistus. Du kartus per dieną po aštuoniolika tablečių. Didelės, karčios. Baisiai bjauru būdavo jas suvalgyti. Kiti vaikai prarydavo tabletes nekramtę. Vieni rydavo po vieną tabletę užsigerdami vandeniu, kiti iš kart visą saują užgerdami vandeniu nugurgdavo, o Žana taip ir neišmoko to padaryti. Ji tabletes sukramtydavo ir šiaip ne taip žiaukčiodama nurydavo  labai daug gerdama vandens. Iš pradžių jinai protestavo prieš tokią daugybę vaistų, bet pamačiusi, jos lankyti atvažiavusio tėčio akyse ašaras, prisiekė sau: „kad ir kaip bus sunku, reikia viską įveikti, reikia pasveikti. Tėtis kiekvieną sekmadienį važiuoja pas mane, o aš nepajėgiu vaistų išgerti... Reikia, reikia gerti vaistus. Reikia viską suvalgyti, reikia kuo greičiau pasveikti. Žana, tu turi būti tvirta, turi nugalėti ligą.“
Gėrė vaistus, didžiausiomis valios pastangomis suvalgydavo visą maistą. Stengėsi viską daryti, kaip liepė gydytoja. Ir koks buvo džiaugsmas, kai po pusantro mėnesio, praleisto ligoninėje, pagaliau svarstyklės parodė, kad ji priaugo keturis šimtus gramų. Danutė džiaugėsi kartu su ja, o labiausiai džiaugėsi sekmadienį atvažiavęs tėtis.
Ateinantys mokytojai pravesdavo pamokėles, bet tas mokymas buvo lygus nuliui, nes jau seniai buvo aišku, kad, visiems čia besigydantiems, teks likti antramečiais. Muzikos mokytojas jau ruošė programėlę Naujų Metų šventei. Visi uoliai mokėsi dainų, šokių ir vaidinimų. Kasdien prieš pietus ir po dienos miego visi vaikai eidavo į lauką. Kieme praleisdavo po tris – keturias valandas priklausomai nuo oro. Būdavo ir tokių dienų, kai neišeidavo į lauką, nes būdavo labai šalta, pūsdavo didelis vėjas arba lydavo lietus. Tokiomis dienomis vaikai trindavosi valgomajame, kuris ne valgio metu, būdavo žaidimų kambarys. Laikas slinkdavo lėčiau už sraigę. Vaikai prisigalvodavo įvairiausių žaidimų. Šaškės, domino, delionės ir kiti stalo žaidimai jau seniai buvo pabodę. Vienas mėgstamiausių buvo lošimas iš saldainių popierėlių. Saldainio popierėlį sulankstydavo keturkampai ir padėję ant delno su pirštais mušdavo į stalo kraštą iš apačios. Popierėlis nuskriedavo ant stalo. Kitas vaikas savo popierėlį tokiu pat būdu stengdavosi užmesti ant viršaus pirmojo. Jei pasisekdavo būdavo laimėjęs ir pasiimdavo abu popierėlius. Nepasisekus užmesti į įsijungdavo trečias vaikas ir mesdavo ant jam patinkančio popierėlio. Ir taip iš eilės kiekvienas stengdavosi išlošti jam patinkantįjį. Sunkiausiai būdavo laimėti blizgančius, iš traškančio selofano pagamintus, nes jie nepasiduodavo dailiai sulankstomi. Būdavo pasišiaušę ir slidūs. Mergaitės nerdavo servetėles, megzdavo pinigines, įdėklus akiniams ar šiaip kokius niekučius darydavo iš siūlų. Daugelis laiką leisdavo skaitydami knygas. Žana irgi nepaleisdavo iš rankų knygos. Deja ligoninės bibliotekėlė buvo maža ir dar neskaitytos knygos greit seko.
Atėjo Nauji Metai. Kadangi šventė vyko ne sekmadienį, tai Žanos tėvelio nebuvo. Vaikai dainavo, vaidino ir šoko vis žvilgčiodami į savo tėvelius, seses, brolius, atvažiavusius į šventę. Tik Žana neturėjo į ką žiūrėti, kam nusišypsoti. Buvo be galo liūdna šventė. Pabaigoj salėn įvirto Senis Šaltis su būriu nykštukų, kurie nešė dideliausią bliūdą, kupiną saldainių. Ligoniukai išsirikiavo ratu aplink naujuosius svečius. Senis Šaltis Palinkėjo visiems kuo greičiau pasveikti ir užaugti dideliems ir stipriems, o užaugus, būti Dideliais Žmonėmis ir savo gerais darbais garsinti Tėvynę. Visi sušuko „Valio!“ ir nykštukai išdalino saldainius. Ligoniukai ir jų lankytojai išsiskirstė po palatas. Žana atsisėdo ant savo lovos ir pasiėmė knygą. Bet paskaityti neteko. Danutės mama priėjo ir pakvietė ją ant Danutės lovos, kur jau sėdėjo Danutė su pussesere ir jų tėčiai. Žanai buvo labai nedrąsu, bet nedrįso ir atsisakyti. Danutė jau vyniojo  lauktuves. O ten!.. Rūkyta lašiša, vynuogės ir arbūzas! Ir visko tiek daug! Nublanko Senio Šalčio padarytas įspūdis ir jo dovanoti saldainiai. Visi ėmė žuvį ir valgė vieną, be duonos. Rausva žuvis tirpte tirpo burnoje. O koks nuostabus arbūzo skonis! Vynuogių ne vienas nebenorėjo, tad tik paragavę, sudėjo lėkštėn ir paliko Danutei su Žana kitai dienai. Taip ir pasakė Danutės Tėtis:
– Čia jums abiem. Pašvęskit dar ir rytoj.
Vėl bėgo nuobodžios dienos. Kartą Žanos tėtis netyčia pamiršo prožektorių. Jį bevartaliojant ir galvojant apie namus ir seniai bematytą mamą, Žanai kilo mintis sukurti kiną. Sumanyta, padaryta. Tuoj keletas mergaičių kibo į darbą. Pagamino iš dėžės nuo vaistų projektorių, iš sąsiuvinio lapų suklijavo ilgą juostą, kurią padalino „ kadrais“. Siužetą galvojo visos, o piešė Žana. Po to sekė kruopštus darbas – iškarpymas.  Po savaitės įvyko premjera. Pažiūrėti kino susirinko ne tik vaikai, bet ir sanitarės, sesutės. Net budinti gydytoja atsinešė kėdę. Danutė užgesino šviesą ir pradėjo sukti „kino juostą“, o Žana pasakojo, kas čia yra, ir kas ką veikia. Susidomėjimas nutildė žiūrovus. Gaila, kad „kinas truko vos dešimt minučių“. Nuaidėjo plojimai. Gydytoja padėkojo už puikiai praleistą laiką ir paragino daugiau sukurti „filmų“. Dabar į kūrybą įsijungė visi vaikai. Kūrė filmus ir demonstravo vos ne kiekvieną vakarą, o kai pasibaigė prožektoriaus baterijos, kažkuri sanitarė nupirko naujas.
Sekmadieniais atvažiuodamas tėtis Žaną kaskart rasdavo vis linksmesnę ir energingesnę. Siautė vėjai, dribo sniegas. Vasaris įsismagino nejuokais. Eilinį sekmadienį Žana nesulaukė tėčio. Nesitraukė nuo lango, vis žvelgė į gatvę, gal jau ateina? Gal parduotuvėj užtruko, pirkdamas taip Žanos mėgstamų citrinų? Nėra ir nėra. Jau ir pietumis pakvipo. Vis dar Žana neprarado vilties. Gal nespėjo į naktinį autobusą ir atvažiuos sekančiu? Po pietų nebeįstengė sulaikyti ašarų. Danutė ją glaudė prie savęs ir ramino, bet Žana vis nesiliovė. „Tikriausiai žuvo, po mašina...“ – atsiduso kartą.
     – Na ką tu prasimanai! – šūktelėjo pasipiktinusi Danutė, – Tavo tėtis gyvas ir sveikas. Ar tu matei, kokios užpustytos gatvės? Ar pastebėjai, kad gatvėmis nevažinėja mašinos? Mieste nespėja gatvių valyti, tai pagalvok, kas darosi kaime! Kas šiandien aplankė savo vaikus? Tik tie, kurie čia pat Klaipėdoj gyvena. Mano tėtis irgi neatvažiavo. Neverkiu, žinau, kad užpustyta visur. Liaukis, juk ne mažutė esi. Matysi sekantį sekmadienį, jei liausis pūgos, tavo tėtis atvažiuos sveikas ir linksmas.
Pamažu Žana rimo ir nė nepajuto kaip užmigo. Labai ilga buvo sekanti savaitė. Rodos sekmadienis niekada neateis. Bet atėjo. Atėjo ir tėtis. Su citrinų ryšeliu, tik be šypsenos. Po Žanos apkabinimo prakaito išpiltu veidu sunkiai atsisėdo ant kėdės.
– Tu sergi? – Susirūpino Žana.
– Ne. Sveikas. Tik keliai labai snieguoti, skubėjau, pavargau, sušilau.
– Nusirenk.
– Ne. Tuoj einu. Vakarinio autobuso nebus, tad negaliu ilgiau pabūti. Matau, kad sveikesnė esi, gal jau ir namo greit išleis... Kitą sekmadienį neatvažiuosiu. Namuose turiu daug darbo. Reik skubiai malkas parsivežti... Neliūdėk, atvažiuosiu po dviejų savaičių. – Ir paglostęs dukrai galvą, sunkiai pakilęs, skubiai išėjo.
Po dviejų savaičių Žana tėtį galėjo matyti tik per langą, nes buvo paskelbta gripo epidemija. Lankytojų neįleido. Jiedu apsikeitė laiškeliais, kuriuos perdavė seselė. Iš namų atvežtas lauknešėlis šildė Žanos rankas, nors jame esantys produktai buvo suledėję.