Įsivaizduok, drauge, einu gatve. Tiršta saulė merkia akis, esu ramus ir galutinai apsisprendęs, kad samprotauti ir komplikuoti bergždžia, nes laiko džiaugtis nėra per akis. Veidą užtaisau masyvaus kalibro šypsena ir primygtinai dėbsau į praeivius, kad pasirodyčiau šaunus vyrukas. Tik vokiečių turistų privengiu — šių lengvai nenukausi, o dar ir niuksą gali gauti. Stebiuosi nuo viršaus iki apačios, per visą periferinį matymą, viskuo. Atrodo, esant smalsiai nuotaikai nuostabos ištekliai begaliniai, todėl kaitinu jusles iki raudonumo: springstu nuo kvapų, ašaroju nuo vaizdų ir bet kokiame triukšme girdžiu tik muziką. Žodžiu, stengiuosi kokybiškai įkūnyti jaunatvišką nesaikingumą ir egzaltuotą jausmą. Įsivaizduoji?
Regis, šiandien iš principo noriu būti maloniai nusiteikęs, neišrankus — man net sunku paaiškinti šį kaprizą: jaučiuosi laimingas lyg žmogus skaitantis knygas apie karą ir žudynes. „Kaip gera, kad manęs ten nebuvo“.
Pasaulis be trūkumų; ką nors keisti skuba tik nemokantys grožėtis arba norintys, kad grožėtųsi jais. Mąstymas esant pakiliai nuotaikai labai negailestingas, tiesa? Net pretenzijos ir nuoskaudos, kurias, reikalui esant, galėčiau pateikti su aštriu ar pikantišku padažu, yra nepriekaištingos, viduje jau senokai mirusios ir primena žaislus suaugusių vaikų kambaryje. Stebiesi, kodėl šitai tau pasakoju? Noriu, kad žaistum; juk gali būti, kad ir tu eini gatve.
Žvilgteliu žemyn: kaip nepriekaištingai lankstosi keliai, kokios puikios girnelės. Rankos plevėsuoja lyg ant virvės kabantys skalbiniai. Aš švarus ir lengvas, neskrendu tik todėl, kad kiltų bereikalingas šurmulys. O žinai, tokią idilę gali sugriauti tik tas, kuriam esi reikalingas, nes jis apvynioja akmenį aplink koją ir prisitraukia prie žemės. Ir kadangi šis gyvenimas be trūkumų, vadinasi, tvarkingai save griaunantis ir statantis iš naujo, tokį žmogų, taip, būtent šioje gatvėje, aš sutinku.
Mane, grakščią miesto gazelę, plėšrūnas geležinėmis akimis nužvelgia lyg lengvą grobį. Kas išduoda, kad esu silpnas, nenumanau; galbūt jis užuodžia nemokančius atsisakyti. Gelsva, apsamanojusi žmogysta pasitaiso suteptą marškinių apykaklę, taip pat veidą, kuriame kardadančio tigro iltys virsta minkštais ėriuko skruostais. Esu užspeistas ir palengva painiojuosi į kilnumo kilpą, kurią, nuobodulio vedinas, pats buvau išsigalvojęs. Nepatogumas paralyžiuoja; nors elgeta klibikščiuoja vėžlio maniera, man dingojasi, kad ji lekia strimgalviais.
— Atsiprašau, ponas, ar galėtumėt minutėle, — pusamžis vyras švelniai suleidžia dantis į mano sprandą.
— Taip, — numykiu, nors jei turėčiau bent lašeliu daugiau drąsos, atsakymas, be abejo, būtų kitoks.
— Aną savaitę sudegė namas, neturiu kur gyvent, nė ko valgyt, nieko nebeturiu, gal galėtumėt bent pora litų, ponas? — jis išplėšia gabalą iš mano šlaunies. Kad tik nekliudytų girnelės.
Šventė baigėsi. Pakilumo ir palaimos kaip nebūta — kokie menki mano pasiryžimai! Jų vieton stoja nepatiklumas ir baimė būti apmulkintam. Na, tai koks gi čia namas, jei dega? O giminaičiai, tai ką, jau taip vienas ir gyvenai? Be to, maistui reikia pinigų, o kai dega namas, darbo juk neprarandi?
— Tai eime, aš jums nupirksiu ko užkasti, — tepasiūlau provokuodamas, o elgeta suklūsta:
— Ne ne, ponas, kam jum vargintis, aš ir pats galiu. Man bent lito kokio, — meilikaujamai šypteli, bet taip droviai, taip nežymiai, kad, gink dieve, gyvenimo žaizdos nė akimirkai neišnyktų nuo papilkėjusio veido. Nepriekaištinga technika; siusdamas ant savęs, išsitraukiu piniginę, paduodu kompromisinius litą penkiasdešimt, kurių, žinoma, niekam protinga nepanaudočiau, bet su kuriais velnioniškai nesmagu skirtis ir einu šalin. Man už nugaros kardadantis čiulba padėkas, o aš laižausi žaizdas.
Ir įsivaizduok, drauge — gatvėje taip nutinka dažnai. Dega namai. Jei dar nesudegę, tai būtina į juos grįžti, o šie, kaip taisyklė, toli, reikia bilieto. Būna apiplėšimų, netenkama darbo, pasitaiko, kad tampama pensininku be pensijos, kartais ištinka pagirios ar kūdikis; naštų paletė labai plati, o alibi, kodėl nebūta ten, kur žmonėms gyventi lengviau, rodos, neišsemiamas. Vakare, žinių metu visa tai atrodo gerokai patraukliau. Įdomu, gera ir paprasta stebėti — kaip apie karą skaityti. Ir net patikėti lengviau, nes televizija nemeluoja, o jei meluoja — net jei visada meluoja — tai, vadinasi, taip ir turi būti, taip jau suręstas šis pasaulis ir nereikia bambėti, užtenka sau pataikaujant žinoti, kad viską žinai ir tik tu kitus, o ne kiti tave geba apkvailinti.  
Tikėti gatvėje — visai kas kita. Tai kone gėda — juk aplink vien sukčiai, a? Kaipgi atrodys, jei pakibčiau ant vieno iš jų kabliukų? Be to, purvas ekrane — egzotika, o artume — grėsmė, oru plintanti liga, nuo kurios gelbsti tik laibos kojos arba šaltas veidas.
Tačiau nesuprask neteisingai. Aš, drauge, nemanau, kad elgetos savo vargą iš piršto laužia. Daugelis iš jų gyvena, kaip niekuomet negyvensiu ir patyrė, kiek niekuomet nepatirsiu. Galbūt kuriančių spektaklį vos vienas kitas. Galbūt visai nėra? Tai nesvarbu; gatvėje esu medžiojamas už viltį, kuria gundau grobuonį ir kurios net norėdamas negaliu paslėpti. Pralaimiu vien dėl to, kad nieko, ničnieko negaliu pastatyti prieš elgetos akis. Mano nelaimei, ant grindinio akmenų aš turiu viską, o jis — nieko. Ir taip jis laimi mane, o aš stoviu it stabas, pažemintas ir — geraširdė moralė horizonte pliekia ditirambus — pelnytai išnaudotas. Turėčiau jaustis patenkintas? Ne, užuot įkaušęs nuo doro žmogaus kokteilio, aš stumiu šią taurę šalin ir renčiu gynybinę sieną iš įtarumo medienos. Stebiesi? Juk nieko keista — tik nedaugelis mėgsta pažeminimus. Kiek tvirčiau apsiginklavęs, įgyju požiūrį, atsikratau svarstymų: net jei elgetos akys atrodo nuoširdžios ir švelnios, vis tiek regiu tik nepriekaištingą įdirbį. Net jei mane vedasi prie savo gėlos ištakų, netgi tada įtariu įmantrią apgaulę.
Todėl kaskart išsitraukęs piniginę ir atkišęs monetą vis labiau siuntu. Elgeta gatvę paverčia globos institucija, į kurią kreipiasi bėdai ištikus. Čia kiekvienas praeivis — valdininkas, ir tik jam spręsti, kaip elgtis su besibeldžiančiu į duris. Palaiminti, kurie net žingsnio sulėtinti nemoka ir pasmerkti tokie kaip aš, kurie nežino, kaip praeiti žodžio netarus ir kaip ištarus neduoti. Monetos, tiesą sakant, nieko dėtos, jų negaila. Svarbiausia, kad kiekvienąsyk jaučiuosi kaltas, jog gyvenu man lengviau nei tam, kurio žvilgsnį tenka atlaikyti. Kardadantis, sėlindamas prie manęs, atima ne pinigus. Jis atima ramybę, išniekina ir šaiposi, trypia kojomis ir meiliai koketuoja krauju pasruvusiomis akimis. Nedavęs jaučiuosi niekšas, o davęs — kaip gyvulys, nes ką tik bendravau su padaru, negerbiančiu savęs — ką kalbėti apie mane.
— Atsiprašau, ponas, ar galėtumėt minutėle, — ir jaučiu, kaip plėšrūnas tempia mane į giliausius ir tamsiausius savo negalios požemius, ten, kur visa leidžiama, kur pasidaro aišku, kad ši būtybė it doras maldininkas prie manęs prisliūkina dieną tik todėl, kad naktį užpulti kaip plėšikas su peiliu rankoje dar neturi drąsos. Arba peilio.
Kalbinantys elgetos, jie bent stovi. Ir žmogus stovi — vis šioks toks panašumas, pasistengęs gali save apmarinti: pasišnekučiuoji ir akimirksniu pamiršti. Tikroji pražūtis yra klūpantieji, galvą lyg šaknį į žemę suleidę. Jie tyli, net nepažvelgia į tą, kurio prašo; tai akimirksniu žudančių plėšrūnų gentis, besilenkiančių net tiems, kurių dėka čia tyso. Sudribęs bulvių maišas, kurio jau niekas nepuošia ir papuošti negali. Jo nuolankumas, nusižeminimas, bijau, kad nesutepčiau šių žodžių kalbėdamas apie bulvių maišą, yra giljotina, kuri jau seniai turėjo tarti paskutinį žodį, bet — nežinia dėl ko — tebesigaili buvusio žmogaus. Ir vis tiek nesugebu praeiti pro šalį nesviesdamas monetos, be paliovos keikdamas save už tai, kad ne man skirta jo vieta, kad ne aš žlugęs, ne aš bulvių maišas, kad esu neišvengiamai pasmerktas visos elgetų kastos vien už tai, kad mano laikas gražus.
Ir štai čia, mielas bičiuli, man nutinka tai, ko tau — o ir niekam kitam — aš niekuomet nelinkėčiau. Užuot pasistengęs kilstelti į viršų šią gatvėje besiveisiančią ir mane žeminusią gėdą, aš nubloškiau ją taip giliai ir tūžmingai, kad net paties aršiausio kardadančio iltys vargu ar kada nors pajėgs mane grybštelti.
Tik pagalvok, kasdien dariausi vis piktesnis, jaučiau, kaip šlaunyse stinga mėsos gabalų, o žaizdos nė nemano gyti. Išvydęs elgetaujantį, sviesdavau jam monetą nė neklaũsęs jo pasakaičių, o į padėką griežtai numodavau ranka. Svarstydavau, kodėl jie, užuot žeminę save ir kitus, neišniekina savo gyvybės? Jų vietoje aš, žinoma, taip pat gyvenčiau, dėl to mano siutas lyg cunamis be žemės drebėjimo. Tačiau pyktis niekuomet nebūna protingas, net šuo bent šiek tiek žmogiškas atrodo tik tuomet, kai tyli. Skalydamas jis tik prastas baldas, be kurio bet kuri erdvė tampa dailesnė.
Ir šiomis tamsiomis valandomis, kai svaidydavausi neapdairiais žaibais, mane aplankė išganinga idėja. Juk privalo būti būdas, kaip pačias elgetas paversti gazelėmis. Juk ir aš galiu būti kardadantis, iltimis plėšantis jų įžūlią gyvenimo pozą, jų pasidavimą ir kitų niekinimą per savo apdairiai nukankintus ir išdarkytus kūnus, apsiseilėjusias akis ir gailų balselį. Daugiau man neberūpėjo nei jų gyvenimo istorijos, nei svarstymai, tikras ar mazochistinis skausmas iš jų liejasi. Visais dantimis ir su pašėlusiu entuziazmu kibau į atlapus šiam gyvenimo būdui. Mąsčiau labai konstruktyviai, be įtampos: jeigu duodu monetą, vadinasi, skatinu, o tai absurdas: mūsuose ir taip mylimas gyvenimas iš pašalpų. Na, o jei neduodu, tuomet jų verslas netenka kliento ir anksčiau ar vėliau jie arba išmirs (ką gi), arba pasuks kita kryptimi (net vogti man atrodo kilnesnė veikla — tam reikia ir apsukrumo, ir, svarbiausia, pastangų). Bet koks gi kardadantis, jei paprasčiausiai... neduočiau monetos. Nepretenduoju nei į objektyvumą, nei į fantasmagorišką moralę, tad elgiuosi taip, kaip žmogus labai dažnai pagalvoja, bet mūsų kukliais laikais, kai nuomonės nors su žiburiu ieškok, retai tedrįsta pasakyti: akis už akį. Psichologinis smurtas, nukreiptas prieš jo kūrėjus; man atrodė, kad gatvės elgetoms tai bus nauja, įdomi patirtis.
Mikroklimatas kito; jau kurį laiką meldžiausi naujajai mane uždegusiai ideologijai. Teko netgi prisipažinti, kad anksčiau stengdavausi nusipirkti sąžinės ramybę; na, taip, senas triukas su geru žmogumi. Bet tada grybštelėjo abejonė: ar tik ne prabangos prekė? Galbūt apskritai neįperkama. Galų gale, daugybė žmonių jos nė akyse nėra regėję, ir ką — gyvena sau, na, vargo šiek tiek mato, bet apskritai — labai padori situacija. Šiaip ar taip, savo menka auka didžiųjų paklydimų neišpirksiu kaip kad viena ištikimybe šimto išdavysčių neišteisinsiu. Ką gi norėjau apgauti? Juk išeina taip: pinigus sumoku, o prekės negaunu. Argi tai garbingas sandėris, drauge?  
Tuomet ir apsisprendžiau: už tai, ko negaunu, norėčiau mokėti tuo, ko nėra.
Šnektelėjau su vienu pažįstamu, su kitu, gavau naudingų patarimų, rekomendacijų. Įsigijau visai neblogo popieriaus ir susiradau spausdintuvą, kuris puikiai atitiko mano poreikius. Neprabėgus nė porai savaičių, turėjau storą pluoštelį dešimties litų banknotų. Klastotės, žinoma, labai prastos, be vandens ženklų ar kitų apsaugos priemonių, sakytum, Monopolio pinigai, bet kaip tik tokių man ir reikia: juk nenoriu užsitraukti baudžiamosios atsakomybės. Užtat net tokių popiergalių užteks, kad išmaldos prašančiojo širdis bent sekundę viltingai suspurdėtų. Prieš iškeliaudamas į medžioklę, kupiūras kruopščiai aptrinu, šiek tiek aplamdau.
Tokiai dienai kaip ši, buvau sukūręs porą jausmelių, gaila, kad retokai — it moteriai vakarine suknele — tenka jais pasidabinti. Knisuosi po lentyną, čia toks jovalas, a! Štai kur jie, pasipūtimas, pasitikėjimas ir piktdžiuga. Atsiraitoju alkūnes ir, drauge, įsivaizduok, einu gatve.
Nors labai knieti, tačiau bent iš pradžių pats nelendu, laukiu, kol patys prisliūkins. Vaikštinėju pirmyn atgal pagrindinėmis miesto magistralėmis. Pirmas klientas atslenka žemai nunarinęs galvą, nuo jo dvokia alkoholiu.  
— Atsiprašau, ponas, ar galėtumėt minutėle, — sududena žemu, švokščiančiu balsu. Stoviu drąsiai lyg po nepramušamu skydu.
— Žinoma, bičiuli, — džiugiai šūkteliu ir švelniai suleidžiu dantis jam į sprandą.
— Būk draugas, padėk, reikia pachmielą padaryti, trūksta aštuoniasdešimt centų, — ir žiūri gailiai, mano, kad nuoširdumu papirks, esą, žiu, nemeluoju, taigi duok.
— Ką gi, pasitaiko, — ramiai pratariu ir imu virtuoziškai kuistis po monetų skyrių. Ten, aišku, tuščia, ir aš skėsčioju rankomis:
— Deja, vyruti, nieko neturiu, — ir įsidedu piniginę į kišenę. Vyriškis jau ruošiasi dūlinti šalin, kai supratingumo kupinu balsu jį sustabdau. — Ei, ar tikrai labai bloga?
Vyras entuziastingai linkteli. Dūsaudamas vėl išsitraukiu piniginę ir ištiesiu dešimties litų banknotą.
— Še, — sakau, — Lieki skolingas.
Vyras nesitveria džiaugsmu:
— Jūs auksinis žmogus, kuo geriausios kloties! — man moja ir kiek įkabindamas lekia šalin. Šypsausi.
Taip kontratakuodamas jaučiuosi saugus ir tarsi savo vietoje. Nebesibaiminu antpuolių, pilnos pakampės gazelių ir dabar jau aš medžioju. Kartais net pats prisliūkinu, jei nebūnu užkalbintas. Pakalbinu, paguodžiu, kol galiausiai nuduriu auką dešimties litų kupiūra. Net stoties rajone lankiausiai, juk ten paklausa didžiausia, istorijos — šmaikščiausios. O, būdavo smagu, kartais palikdavau ir dvidešimt, ir net penkiasdešimt. Kaip tuomet sutrikdavo, išskysdavo kadaise buvę kardadančiai! Juk neregėtas pelnas. O aš ir toliau piktdžiugiškai vykdžiau planą, kol galiausiai šis pradėjo duoti dividendų.
Gan greitai gazelių akys, mane išvydusios, patamsėdavo. Daugelį jų jau puikiai pažindavau, jos mane — dar geriau. Žygiuodavau gatve išdidus kaip povas su neregimu botagu rankoje ir girdėdavau, kaip elgetos šnypščia iš įsiūčio savo kertelėse. Nemaža jų dalis jau buvo nukentėję nuo mano kupiūrų. Daugiau nė vienas prie manęs neprieidavo, tik tyliai, pagiežingai nulydėdavo žvilgsniu. Sušvirkštęs mažą dozę, rodos, paskiepijau juos nuo prašymo, nuo reketo, nuo siautulingo smurto, kurį jie sėjo be atodairos ir su didžiuliu pasimėgavimu — lygiai taip pat kaip ir aš.
Retkarčiais, žinoma, išgirstu ir keiksmų. Krypteliu jų link ir smagiai prišokuoju.
— Sveikas, drauge, ar gerai jauties? — žemai lenkdamasis pasiteirauju. Pilkame veide jokio atsakymo, žmogysta grįžteli į sieną, o aš striksiu šalin, prieš tai į elgetos kepurę lyg laišką įmetęs dešimties litų kupiūrą. Dar spėju išvysti, kaip vyriškis, dusyk perplėšęs banknotą, dėbteli į mane kaip į nelabąjį.
Pagaliau šioje gatvėje vėl esu niekam nereikalingas, be rūpesčių laimingas. Ir įsivaizduok, drauge, nūnai vėl galiu grįžti prie idilės.