Apkabino, sušildė pečius
Ir vedas mane į svečius...
Ten, kur smilgos žemuoges veria,
Pievų džiazą griežia žiogeliai.
Kur laumužės vaivorykštes audžia,
Pakely šieno kupetos snaudžia.
Žydinčiais paupiais, pagiriais,
Per laukus, banguotus rugiais,
Pro skambančią liepų alėją...
Aš šaukiu: Neskubėk, nesuspėju!
Tik akimirką trumpą sustoja,
Rasose numazgoja kojas,
Medumi išbučiuoja lūpas
Ir nueina ...neatsisukus...
Rūku atsidūsta laukai,
Bala, žyla smilgų plaukai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-07-13 11:38:56
Pati save prajuokinau... Reikėtų taip - Kur ant smilgų žemuoges veria,...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-07-13 10:35:49
Kreipiuosi į Žiogą, - dėkinga už pastebėjimus, o kaip man pakeisti tą eilutę apie smilgas į - Ten, kur smilgas ant
žemuogių veria...
Anonimas
Sukurta: 2011-07-12 21:42:49
Rasose numazgoja kojas,
Medumi išbučiuoja lūpas
Ir nueina ...neatsisukus...
Ši vieta-stipriausia.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-07-12 19:22:17
pečius-svečius, keliai-plaukai, audžia-snaudžia, pagiriais-rugiais >> rimuojamos tos pačios kalbos dalys, su tais pačiais gramatiniais požymiais. Tai išduoda silpną rimavimą.
netikėtos šios įžvalgos >> pievų džiazas, laukų atsidusimas rūku, laumės audžia vaivorykštes, snaudžiančios pievoj kupetos
bet >> smilgos neveria žemuogių
antros strofa patrauklesnė dėl darnaus fonetinio sąskambio, kuriuo sukuriamas sodrumo (pasitelkiant aliteraciją (ž)) bei erdvės (asonanso(a,e)) įspūdis.
Padirbėti dar reikia.