Nebarkit manęs, kad rašau paprastai,
Raityti minčių neišmokau,
Man noris kalbėti, kaip kalba draugai –
Tiesą nešančiais žodžiais.

Kai linksma kvatokime garsiai, balsu,
Tegul net dangus pralinksmėja,
Gražbylystę, apgaulę paspirkim batu,
Lai neša jas tūkstantis vėjų.

Juk būna minučių, kai noris dainuot,
Gi kartais nugrimzt į vienatvę,
Užplūdusį jausmą, žodžius sušukuot,
Supint iš gyvenimo sakmę.

Galbūt ir gerai, kad aplinkui ramu,
Be miesto, egzotikos, palmių,
Mažas sodelis marguolių gėlių,
Lelijų svyrančios galvos.

Nešniokščia man jūra, nedunda kriokliai,
Nežinau, kaip atrodo smėlynai,
Tik eglės viršūnėje kranksi krankliai,
O pievoje kvepia pelynai.

Tokia jau mūs žemė – žalia, paprasta,
Upeliais žydrais nuvingiuota,
Tik vardas vienintelis toks – Lietuva,
Gražiausias pasaulyje duotas.