Žinau, kad žodžių tinkamų nerasiu, kad per menkas
Išreikšt kalba, kas tu buvai, kas kiekvienam esi,
Suprast, kaip saugai savyje ir saugosi per amžius
Lietuviui raktą nuo Lietuvos net sienos akmeny.

Aš ne istorikas ir įvykių tėkmės man nepažinti,
Kuri valstybės galią, garbę per Europą nešė,
Tačiau žinau - Didžioji Lietuva negali būt mažytė,
Nes laikas čia ją aukso raidėmis užrašė.

Dabar Trakų pilis – ne kerpės, ne griuvėsiai,
Raudono mūro rūbas stiprią dvasią puošia.
Gerai, kad dar tada gyvenimui naujam prikėlė,
Kad galime lankyt, parodyti svečiams, didžiuotis.

Žvelgi, svarstai, mintyse lygini su šių dienų tikrove,
Kurioj Valdovų Rūmai Vilniuj barniuose įklimpę,
Kad gal ne tie, ne taip, ne tas plytas sukrovė,
Kad, apskritai, istorijai ir Lietuvai gal net nereikalingi.

Gerai, kad nors Trakų pilis tos gėdos nepatyrė,
Dėl menių paprastų, autentikos veidmainiškų ekspertų,
Matai ne plytą, o Lietuvos didybę,
Gražiausius šimtmečius tau prieš akis iškeltus.

Banguoja Galvės ežeras, į sienas plakas,
Tik nenuplaut jam akmenų į pamatus padėtus,
Nebylūs jie, bet širdimi girdi, kaip sako,
Kaip liepia pilį, jos atmintį ir Lietuvą mylėti.