Gao žvelgė į bėgantį laiką savo rankose, niekaip negalėdamas nusikratyti vaizdinio, kurį prieš porą minučių jam parodė Nedas. Paprastas paveikslas, kurį, Gao prašymu, jam parodė DI. Nekaltas meno kūrinys, kuriuo seniai pamirštas autorius pamėgino atskleisti laiko esmę. Gao jautė, kaip metalas jo rankose teka, skystėja ir varva per kietai sugniaužtus pirštus. Atrodė, jog visas aplinkinis pasaulis išsikraipo, praranda vientisumą. Deformuota ir išniekinta tikrovė grasino užlieti ir paskandinti Gao, nustumti į amžiną laiko upę. Šlykštus skystis skverbėsi į akis ir burną, pripildydamas Gao kūną laiko. Ir žmogus pajuto, kaip visi metai, kuriuos jis buvo nustūmęs, lyg cunamio banga užgriūna jo pavargusį ir sudaužytą kūną. Pirmą kartą savo gyvenime Gao suvokė savo, o kartu ir viso pasaulio, laikinumą ir mirtį. Viskas atrodė tuščia ir beprasmišką. Nevertėjo laukti jokio tęsinio, neliko jokių „o kas paskui?“ ir „galų gale“. Nebeliko nieko, tik atslenkanti mirtis. Lyg sapne Gao ranka pakilo prie peties.
- Tai nuostabu, - susijaudinusi kalbėjo Ana, - mes tai pasiekėme! Ten yra visi brėžiniai, sandėlių koordinatės, visos kada nors žmogaus išvestos teoremos, visos prarastos žinios. - Anos akyse pasirodė ašaros, - Mes net galėtume pamėginti vėl pajudinti žemę. Mano tėvas sugebės suprasti formules, sugebės viską pataisyti.
Ana stovėjo nugara į Gao, žvelgdama į duris, už kurių esantis pasaulis pagaliau vėl galėjo atgimti. Ji beveik matė tai.
Gao paleista kulka trenkėsi kiek žemiau kairiojo peties. Iš galingo karabino paleista sunki švininė kulka apsuko Aną ir sviedė link tolimosios sienos su tokia jėga, lyg moteris tebūtų skudurų gniužulas. Ana lėtai nuslydo žemyn, o jos žvilgsnyje matėsi neištartas klausimas ir nuoskauda. Akys užsimerkė. O moteris iš vakarų, paaukojusi viską, kad išgelbėtų žmoniją, nieko taip ir nesuprato...
- Tu žinojai, kad aš taip pasielgsiu, - paprastai pasakė Gao.
- Žinoma, - nė kiek neprieštaravo Nedas.
- Vadinasi supranti, kad tu taip pat privalai mirti.
- Supratau tai tą pat akimirka, kai patikėjau tavo mokymu.
- Ir nenori manęs sustabdyti? - nusivylimas atsispindėjo Gao balse.
- Kurk savo tiesą, Gao Dža. - Ir Nedas išsijungė amžiams.

* * *

Gao stovėjo prie duobės, kurioje prasmego Gregoras. Rankose laikė du daiktus. Anos jam sviestą laikrodį ir pagrindinę Nedo procesoriaus schemą. Nežinojo, kodėl pasiėmė šiuos daiktus. Juk galėjo viską palikti saugykloje, kuri po Nedo išsijungimo privalėjo tapti neprieinamu kapu. Išsijungus jėgos laukui metalinis kubas netruks prasmegti žemėje. Bet pasąmonė, intuicija, o gal ir pati siela, kurios buvimu jis netikėjo, jam kuždėjo, kad atsisakyti visos praeities privalo žmogus, o ne mašina.
Gao su pasišlykštėjimu žvelgė į mirtinų ūselių mišką. Apačioje buvęs padaras kiek pasikėlė ir čiuptuvėliais formavo naujus spąstus, duobė po truputį traukėsi, pasidengdama sauso molio sluoksniu. Pajutę Gao sukeltas vibracijas, ūseliai ėmė tiestis į jo pusę, tačiau buvo gerokai per trumpi. Greitai po žeme tūnanti būtybė liovėsi siekusi žmogaus ir vėl užsiėmė statybos darbais. Gao sviedė schemą ir laikrodį į gličią gelmę, o paskui juos nėrė keletas šlykščių kirminų. Tą akimirką Gao suprato, kad senasis laikas mirė galutinai.

* * *

Nieko panašaus jis nepasakojo savo anūkams. Bet pasakos neprivalo būti tiesa. Patenkinti vaikai iškurnėjo lauk, tik Sinas atrodė neįtikintas, tačiau neišdrįso nepaklusti seneliui. Gao jautėsi ramus. Niekada jis nepagalvojo, kad pasielgė neteisingai. Niekada nesuabejojo ir tuo, kad ištesėjo Anai duotą pažadą. Jos žmonės buvo išgelbėti. Jis juos apsaugojo nuo kur kas šiurpesnės lemties, nei mirtis vidurdienio pasaulyje. Gao išgelbėjo juos nuo laiko.

* * *

Pakilimas įvyko kaip buvo planuota. Pavargęs ir patenkintas Gao grįžo į savo kambarius, kur jo laukė susijaudinęs Atera-su - vyriausiasis Gao sūnus. Vienas geriausių gydytojų visame slėnyje.
- Sveikinu tave, tėve, - nusilenkė Atera
- Gera matyti tave, sūnau, - savo ruoštu linktelėjo Gao, - kas čia per kibiras gadina mano kambarį? - šypsodamasis paklausė.
Gao nematė savo sūnaus jau ilgą ciklą, todėl šis vizitas jį nudžiugino. Gao miglotai prisiminė, jog Atera dirbo su nemigos kankinamais ligoniais ir buvo labai įsitraukęs į savo tyrimus ir todėl, gana pagrįstai, spėjo, kad Atera atskubėjo pas jį pasigirti savo rezultatais.
- Tai mano tyrimų ir eksperimentų rezultatas.
- Išrasti pamazgų kibirą... Medicininis eksperimentas? - Gao užsikrėtė smagia Ateros nuotaika.
- Ten viduryje dar yra skylutė, - droviai šyptelėjo Atera.
- Gerai, gerai,- Gao pasiduodamas iškėlė rankas, - pasakok.
- Aš parodysiu, - susijaudinęs puolė prie kibiro Atera. Jis ėmė karštligiškai dirbti, tuo pat metu nesiliaudamas tarškėti, - Matai, dauguma žmonių negali užmigti, nes sutrinka jų normalus miego ciklas, o jį sugrąžinti galima tik įpratinant žmones miegoti kuo stabilesniais miego intervalais...
- Žmogaus kūnas pats jaučia, kad jam reikia miego ciklo, - pastebėjo Gao.
- Ir taip, ir ne. Tam tikromis, kad ir stresinėmis, sąlygomis mes sąmoningai nejaučiame miego poreikio, nors jis ir yra būtinas kūnui. Juk žinai, kad kai kurių augalų nuoviras skatina miegą?
- Žinau. Tačiau, kaip tu ruošiesi nustatyti, jog kūnas privalo pailsėti?
- Aš nustačiau kokiu intervalu privalo miegoti sveikas, vidutinis tam tikro amžiaus žmogus, - su pasididžiavimu pasigyrė Atera
- Intervalu... Kaip? - priblokštas paklausė Gao
- Ilgai eksperimentavau ir tikrinau kaip reaguoja į aplinkinius dirgiklius skirtingais intervalais miegantys žmonės. O tada tiesiog sudariau kreivę...
- Kaip tu nustatei vienodus intervalus? - galų gale susikaupė Gao
- Kibiras su skyle, tėve, - nesiliovė šypsojęsis Atera, - vanduo per skylę išlaša lygiai per pusę būdravimo ir vieną miego ciklą, suaugusiam žmogui.. Vaikui ir senesniems žmonėms ciklai, savaime suprantama, kiek kitokie.
Gao žvelgė į Aterą nerasdamas tinkamų žodžių. O gydytojas kalbėjo toliau:
- Kol kas nieko neskelbiu, reikia dar baigti galutinius skaičiavimus, bet... Aš beveik tikras sėkme. Ką manai?
- Noriu tave pasiųsti į Širim-Altaną, - pradėjo Gao, - ten gyvena senas mano draugas Enzo-Dža. Jaunystėje jis buvo gydytojas...
- Man nereikia konsultacijos! - iškart pasišiaušė Atera.
- Tai bus komandiruotė, be to, tavo metodas nenaujas - Gao jautėsi šlykščiai meluodamas sūnui, tačiau šį kartą jautė, jog negalės atlikti to, kas būtina, o Enzo - senas priešas, išklausys Aterą. Ir sugebės, - sudie, sūnau.
- Man jau dabar keliauti? - apstulbo gydytojas.
- Taip, atleisk, aš pavargęs. Pakalbėsim, kai grįši, - vos apversdamas liežuvį sumurmėjo Gao.
- Iki pasimatymo, tėve, - jautėsi, jog Atera nepatenkintas ir nesupranta keisto Gao elgesio priežasties. Staiga jis apsisuko ir išėjo.
„O juk jis tikrai nesupranta, ir niekada nesupras. Net jei ir supras - nepatikės. Gydytojas... tai žingsnis į mokslininką, o aš buvau toks aklas...“ - galvojo Gao. Staiga žvilgsnis užkliuvo už Ateros pamiršto kibiro... Paties primityviausio vandens laikrodžio. Įniršęs Gao spyrė į puspilnį indą. Kibiras apsivertė, o jame buvęs vanduo ištiško ant sienos ir grindų. Gao akimirksniu grįžo į tolimą praeitį, kuomet Nedas jam rodė paveikslą, su varvančiais laikrodžiais. Jis vėl pajuto tą patį bejėgiškumą ir dusinančius laiko gniaužtus. Gao matė sienomis žliaugiantį laiką. Jis nebegalėjo to iškęsti, apsisuko ir kiek galėdamas greičiau išsvyravo į balkoną.
Senis paklaikusiomis akimis žvelgė į vakarėjantį dangų. Negi tikrai saulė danguje krustelėjo?..