Netoli malūno seno
Pelės su šeima gyveno:
Mama, tėtis ir vaikučių
Dešimtys mažų mažučių.

Didelė gausi šeimyna,
Tėtis vos beišmaitina.
Bėga, neša, tyliai stena
Nuo aušros, kol nesutemo.

Visa laimė, kad gera
Parinkta namų vieta.
Kai malūnas netoliese,
Valgyt visada turėsi.

O mama vaikus prižiūri,
Darbo ji lig soties turi.
Sužiūrėk, kad toks gudrutis,
Kuris alkanas mažutis.

Vienas lipa, kitas krenta,
Veikt ką per akis užtenka.
Kažką vijos, kažkas tėškės,
Kur sukrautos švarios lėkštės.

Duženų pilni namai,
Bet juk šitaip negerai.
Reik tvarkyt, nėra kur dėtis,
Po darbų sugrįžta tėtis.

Taip kasdieną vakarais
Namai virsdavo namais.
Vėl tvarka, gražu, ramu,
Kol pritrūkdavo lėkščių.

Dienos bėgo, nebelaukė,
Ir mažyliai kiek paaugę,
Sustiprėję paskui tėtį
Dūmė į laukus padėti.

Nešini kas grūdu, kruopa
Pylė sklidiną aruodą.
Džiaugės tėtis ir mama
Jų paaugusia šeima.

Visi darbštūs ir geri
Dirba, lekia tekini.
Tik viena maža pelytė
Mėgdavo knygas skaityti.

- Ak tas mūsų paikas vaikas
Nesiliauja knygas skaitęs.-
Vis bambėdavo mama,
Kur pro šalį eidama.

O ir tėvas kaktą raukė,
Ne tokios dukros jis laukė
Ir pavargęs po darbų
Šaukdavo visu balsu:

- Mums pelėms nereikia mokslo,
Mus gyvenimas išmoko.
Rasi grūdą – tai turėsi,
Ką turėsi – tą suėsi.

- Ir į ką mūs šitas vaikas, -
Tėvas prie kaimynų keikės.
- Tikra gėda ir bėda,
Nesuprantama liga!

Tėtis mokslų nemylėjo,
Mama metė vos pradėjus,
Nes, kai juodu susitiko,
Mokslams laiko nebeliko.

Greit vestuvės ir krikštynos,
Susilaukti tiek šeimynos
Gali tik darbšti pelytė,
Čia tau ne knygas skaityti.

O dabar gamtos klaida –  
Knygas skaitanti dukra!
Pyksta, barasi tėvai,
Juokiasi net vabalai.

Tik maža pilka pelytė
Braukia sūrią ašarytę.
Ji nenori, kaip žinia,
Išsiskirti su knyga.

Visą naktį ašarojo,
O ryte apsigalvojo,
Ir nors buvo kiek baugu,
Ji pabėgo iš namų.

Nieks nematė, negirdėjo,
Kai ji tylomis išėjo
Iš pat ryto, alkana...
Nepajuto net mama!

Ir patraukė takučiu
Kupina liūdnų minčių
Pro beržyną ten, kur ilgos
Stiebiasi į dangų smilgos.

Už žolynų ir šakų
Nesimato jau namų,
Bet negrįš maža pelytė,
Nes įskaudinta širdytė.

Saulė šviečia. Įdienoję,
Valgyti vargšiukė nori,
Bet negali, nes nemoka
Susirasti grūdo jokio.

Nusilaužė pirmą žolę,
Krimst – nevalgoma, kaip nori.
Ir nežino ši pelytė,
Ką gi jai toliau daryti.

Pasiklydo ir negali
Grįžt namo pilka vargšelė.
Eit toliau? O kas jos laukia?
Dar dangus grėsmingai niaukias...

Uodegon pataikė lašas,
O po jo - ir antras, trečias.
Reikia slėptis kaip bebūtų,
Nesislėpus ji pražūtų!

Susirado platų lapą,
Jo vienai pilnai užteko.
Pasilipus ant šakos
Laukė, kol lietus nustos.

Vakarop nustojo lyti,
Pėdina šlapia pelytė,
Bet staiga ant savo tako
Piktą katiną pamato.

Ji nustėro, kaip baisu,
Tačiau slėptis per vėlu.
Katinas paraitęs ūsą
Net iš laimės atsiduso.

Nebelaukė jis pelės,
Netgi gaudyt nereikės.
Užkandis atėjo pats,
Tam nereikia daug suprast.

Apsilaižė godžiai jis,
Prisliuogė šis tinginys
Prie pelytės išsižiojęs,
Snukį net apsiseiliojęs.

Bet tuomet kažkur atrūkęs
Suamsėjo šuo įsiutęs:
- Stoki, Raini, ką darai?
Ką nuskriausti sumanei?

Katinas pagautas baimės
Prisidirbo net į kelnes.
Skuodžia Rainis per laukus,
Išsigandęs, kad jam klius.

- Skriaust silpnus visi jūs gudrūs,
Šaukia jam iš paskos Kudlius.
- Ei, ir nepamiršk, brolyti,
Kelnes bent išsikratyti.

O pelytė? Ak, laiminga!
Dėkingumo jai nestinga.
- Ačiū, Kudliau, kaip laiku
Atskubėjai šiandien tu!

Kudlius suurzgė rimtai:
- O ką tu viena darai?
Oi pelyte, nu nu nu
Negražu bėgt iš namų!

Tavęs ieško jau seniai
Sesės, broliai ir tėvai.
Eikš, namo tave parvesiu,
Aš namus be vargo rasiu.

Eina takučiu namo
Ji pirma, iš paskos – šuo,
Nes drąsu, dabar ji turi
Naują draugą – piktą šunį.

Pro beržyną ten, kur ilgos
Stiebiasi į dangų smilgos,
Matosi gimti namai.
Malonu, kai juos matai!

Džiaugiasi visa šeimyna,
Kad jiems dukrą sugrąžino.
-Ačiū, Kudliau, jei ne tu,
Būtų liūdna ir graudu.

Kudlius leteną pamoja,
O pamojęs atsistoja
Ir prabyla išdidžiai:
- Visi elgėtės blogai!

Tu, maža pilka pelyte,
Mėgstanti knygas skaityti,
Privalai klausyt tėvų
Ir nebėgti iš namų.

Nešt namo po grūdą, kruopą,
Kas nedirba – tas nemoka.
Nebėra čia nieko keisto,
Kad nesuradai sau maisto.

Jūs, tėvai, taip pat žinokit,
Nepamirškit, ko jus mokė,
Kad svarbu ne tik mityba,
Dar svarbiau skaityt ir knygą.

O dabar sakau iki,
Likite visi sveiki.
Ir atminkit – tie neklysta,
Kurie vertina draugystę!

Tad nuo šiol visi kartu
Eina į laukus grūdų.
Kas po grūdą, kas po kruopą
Neša, tempia į aruodą.

O po darbo vakare,
Kai susirenka šeima,
Skaito jiems knygas pelytė,
Vis dar mėgstanti skaityti.