Sakytum, akmenys, tik paprasti.
Iš dirvų, iš palaukių surinkti.
Dabar kapų senoje sienoj
Saugo ramybę žmonių sielų.

Žemaičiai rinko, vežė, krovė,
Aš nežinau, ką jie galvojo,
Tiktai su meile buvo dirbta –
Sukrovė sieną sunkią, tvirtą.

Paglostau švelniai ir jaučiu,
Kaip dvelkia paslapties karščiu.
Gal nuo dienos, o gal išties
Tokie šilti iš prigimties?

Nuo prigimties, senų senovės,
Kada ugnikalnis išspjovė,
Vėliau ledynai nešė, slinko,
Kol čia atgulti pasirinko.

O gal šilti ne iš savęs,
Bet mena tas šiurkščias rankas,
Kurios surado, kasė, kėlė –
Naują gyvenimą atvėrė.

Galbūt jie kalba su vėlėm
Ir puošias samana, žolėm,
Kad bočiams žemėj pasakytų,
Jog rytas jau, dangus nušvito.

Kad pasakytų, kas ir vėlei
Ant kapo deda žvakę, gėlę –
Už artimuosius, už savus,
Kalbėjo čia maldos žodžius.

Žvelgi, ir veidą lyg matai –
Nuo laiko gilūs jau randai.
Kiekvieno vis kita spalva,
Paslėptos akys po kakta.

Ne, čia ne akmenys šalti,
Ir ne bejausmiai, ne kurti.
Jie lyg sargai dviejų pasaulių,
Kur tvyro tarp tamsos ir saulės.