Koks rytmetis kaltas, lyg ką tik kažką uždusinęs
Verdiktas paskelbtas – nebuvo afekto. Deja
Kai choras vienuolių po abitais aistrą gesina
Aš ta, prisidengusi veidą, trečioj eilėje.

Senovinės varpinės dūžiai pagreitina tėkmę
nubudusioj upėj arterijų, jau be ugnies
Iki negalėjimo tyras giesmėj toj ,,padėk man”
Aš ta, nepajudinus lūpų, antra iš dešinės.

Šįryt nemačiau, bet žinau, tu toks savas įsliūkinai
Lyg melstum karščiau už visus, man taip aišku – tu čia.
Juk blaškosi žvilgsnis ir daužos, baugštus toks, berniokiškas,
į sienas, į dangų, atgal į akis man vogčia,

O choras vienuolių taip šventiškai rytą aprauda
Kas vakar atrodė pradžia – jau pradžia pabaigos.
Nuvilkit man abitą, mielos, - juodumas per baltas
Padėkit man, sesės, – paradinį skausmą velkuos.

Ir, regis, atauštų krūtinėj. Vėsu taip – atauštų,
Juk rytmetį šitą sušaudyt netrukus išves…
Tik gieda nebyliai, už garsą garsiau apie skausmą
Palaimintam chore antroji eilėj... link tavęs.