Už fasado depresijos šukės,
negali apibrėžti kas vyksta,
bet žinai, jog paparčiai nežydi,
ir ramunių žiedų nepešioji,
kad išburtumei \"myli - nemyli\",
netekties ir vienatvės spalva
bandai praeitį iškarpom siūti,
sutemų begalybėj boluoja dėme
modiljaniškas veidas be kūno,
samurajiškais kirčiais prikeltą
šypseną skaudžiai gesina
akyse minusinis juodumas
Atlantidos nakties paskutinės,
savasty akmenų daug pridygo,
gandrai meta iš lizdo vaikus,
kad galėtų išgelbėt kitus,
nesuderintas medis sprendimų
pasitinka pasaulį kaip spąstai,
atsisėskime dviese prie krašto,
nerūdijančio plieno likučiuose
kad pajustumėm liepžiedžių kvapą.