(Sakmė)

Plytėjo žemė, vandenys bangavo,
Kalnų viršūnės puošėsi sniegu.
Kūrėjas darbu džiaugėsi, didžiavos –
Matė, kad viskas tobula, gražu.

Galbūt po tūkstančio, o gal ir milijono metų,
Pažvelgus žemėn, darės nuobodu.
Tos pačios lygumos, kalnai tie patys,
Net pievos – pilkos, be spalvų.

Kai atūžė pavasaris ir  sniego nebeliko,
O sraunios upės išnešė ledus,
Paukščius Kūrėjas sukvietė, surinko
Ir liepė skrist į tolimus kraštus.

Prieš skrydį leido pasirinkt gėles, kurias norėtų sėti,
Kad žemė būtų žydinti, šviesi,
Kad būtų malonu bet kur ir bet kada į ją žiūrėti
Ir kad žmogus suprastų – Kūrėjas myli jį.

Išskrido paukščiai po pasaulį platų,
Aplankė kalnus, paupius, laukus,
Išbarstė sėklas, kaip Aukščiausias sakė,
Į atokiausius žemės kampelius.

Ilgai netrukus, keitės žemės veidas,
Nušvito ji vaivorykšte gyva.
Kai debesys išlijo, išsisklaidė,
Gėlių žiedais prasiveržė spalva.

Aukštai aukštai padange sklandė
Kalnų ereliai, sakalai.
Pro ledą, sniegą saulėn žvelgė
Ten edelveisai, jų žiedai.

Net jūrų vandenys pražydo
Savom, raudonom žvaigždėmis.
Koralais džiaugės jūrų gyviai,
Dar nematytom spalvomis.

Kur vyturiai sėkleles sėjo,
Laukai pražydo mėlynai –
Rugiagėlės siūbavo vėjy,
Dangum nušvito net linai.

Pempės darbavos žalioj pievoj,
Pritaškė ją margai margai,
Prisėjo daug gelsvų purienų,
Ramunių šviečiančių baltai.

Paukščių tada visokių būta,
Sėjo gėles ne vien strazdai.
Kur suko varna savo gūžtą,
Ten varnalėšas tik matai.

Tiktai sakmė liktų bevertė,
Jei neišduočiau paslapties,
Ką nešėsi balta balandė,
Kokios turėjo ji vilties?

Paukštelis mažas degė noru
Atnešti gėlę tylumos,
Kad nuramintų dienoj žmogų,
Kad jis ilgėtųsi taikos.

Ten, kur balta balandė skrido,
Kur barstė žemėn sėkleles,
Žmogus nustebo, kai išvydo
Pačias balčiausias lelijas.

Tvenkinyje, sesers daržely,
Kur glosto širdy tyluma,
Lyg skaistų veidą saulėn kelia
Balta balandės lelija.

***

Daug metų praeitin nuslinko,
Ar buvo taip, aš nežinau,
Tiktai tikrai esu laimingas,
Kai gėlę žydinčią matau.

Laukai pavasarį nušvinta,
Birželis dega spalvomis,
Astrų šviesa neužgesinta
Rudens liepsnoja dienomis.

Kada sparnuočiai giesmes gieda,
Man rodos, skelbia – atlikau.
Pražydo žemė spalvų žiedu,
Ir žydi ji kaskart ryškiau.