Žmogus yra labai keistas „padaras“. Jų neįmanoma suprasti, nuspėti, o tuo labiau pažinti. Jeigu jau nesugebame pažinti net patys savęs, tuomet ką kalbėti apie kitus-aplink mus esančius žmones. Prisiminiau vieną posakį: „pažįstu tave geriau negu save“. Deja, mano nuomone, tai nėra įmanoma, nes juk nebūni su tuo žmogumi visą laiką: nesimaudai su juo viename duše, neini į tą patį darbą, nepatiri tų pačių rūpesčių ir jei pradėtumėm leistis į smulkmenas, nežinai, ką jis ar ji sapnuoja ar galvoja, tad kaip gali pažinti jį geriau už save?
     Taip pat daugelis teigia, kad sako tai ką galvoja. Deja, ir tai yra neįtikimas dalykas. Juk mes tikrai nenorėtume, kad taip butų? Tuomet  tektų garsiai reikšti visas savo mintis-net ir pačias intymiausias, o juk nenorėtumėm, kad prieš mus einanti mergina išgirstų: „oho koks užpakaliukas“ ,  „geros leškos“ ar kažką panašaus.
      Jau sakydamas ir taikydamas šį posakį sau žmogus pradeda meluoti. Meluodami mes nusižengiame aštuntajam Dievo įsakymui. Manau, kad galima šiek tiek paliesti ir patį Dievą. Jis yra mylintis ir visagalis, baudžia tuos, kurie jam prasikalsta ir laimina tuos, kurie jam paklusnūs. Taigi mes jį garbiname ir mylime vardan amžinosios laimės. Tačiau yra tokie žodžiai: „Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia“. Daugelis iš mūsų būdami bažnyčioje arba melsdamiesi nesusimąstome, kurį iš jų garbiname: kūrėją, atpirkėją ar sielos ir kūno meilę? Neslėpkime, kad meilė susideda iš dviejų pakopų-širdies, arba sielos, ir kūniškosios, kitaip aistros. Juk visuomet pirmas įspūdis susidaro iš žmogaus išvaizdos. Taigi pirmiausia atsiranda aistra, o jau vėliau bandoma susipažinti ar bent kažkiek pažinti. Tad tik po aistros pradedama formuoti ir sielos meilės užuomazga.
     Taipogi ir pati bažnyčia skleidžia tiesą ir meilę, tačiau kunigams uždrausta priešingos lyties meilė. Kaipgi jie mums gali aiškinti apie tarpusavio santykius šeimoje, šeimos gerovę jeigu joje tebuvo vos iki 19 ar 20 metų. Jie galėtų kalbėti nebent iš atžalų pusės. Tačiau nejaugi ir pati Bažnyčia yra tokia naivi ir tiki, kad visi kunigai laikosi celibato įžadų? Taip, kad kai kurie laikosi, tikiu, tačiau tikrai ne visi. Beje, kaip manote,kodėl kunigų tarpe vyksta tokie iškrypimai? Tiesa, jie vyksta ir paprastų žmonių tarpe, tačiau procentaliai kunigų iškrypimai paskelbti viešumoje yra žymiai didesni, o kiek dar jų būna nuslėpta. Taip pat kodėl Bažnyčia leidžia pasitaisyti kunigams ištvirkaujančius prieš mažamečius, kai tuo tarpu paprastas pilietis už tokį nusižengimą pasmerkiamas prieš visą visuomenę ir nuteisiamas kalėti keliems metams?
     Man, kaip ir daugeliui, kyla įvairių klausimų, jais nenoriu nieko įžeisti ir atsakymų į juos tikrai nereikia, jei pats jų nersiu, tuomet ko jie bus verti? Tai tėra paprasti jauno žmogaus samprotavimai...