Jauni milžinai mikliai nunešė pievą
Ir mirko vilny skaudžiai tvilksinčius sąnarius.
Suvargus bobutė dar erzina Dievą
Ir graibsto šapus nutrepsėjus į pabarę.
Tvanku. Horizontas grėsmingai pajuodo.
Griaudimas po kojomis žemę kilnoja.
Bobutei gyventi gal būt nusibodo –
Suplukus, sukaitus nepaiso pavojaus.
Jauni milžinai į pakrantę išbrido
Ir stvėrė – kas kupsną, kas pačią senolę.
Pirmieji lašai iš dangaus kol iškrito,
Net šapas menkiausias iš lauko prapuolė.
Na štai – darbas baigtas. Dabar tegu lyja,
Tegu laisto Dievas ištroškusią vagą.
Jauni milžinai – senučiukės mažyliai –
Dalijasi skalsų ir saldų pyragą
Ir eina į kiemą perkūnui nurimus
Pauostyti liepžiedžiais kvepiančio oro.
Vėl meldžias bobutė – tegu Dievas žino,
Kad nors ji padykus, gyventi dar nori.