Taip greitai laikas bėga, per darbus ir apsižvalgyti aplink nėr kada. Dar nesupėti pavasario darbai užbaigti, o jau žiūrėk javas dirvoje pasikėlęs, bulvės žiedus sukrovę, braškių laukas raudonais taškeliais nusėtas, o pievose ir lankose žolynai jau žydi, taip ir kviečia šienapjūtę pradėti. Juda, kruta gyvoji gamta...
Atrodo, dar taip nesenai, tėvas gandras ,,Gaspadorius“, nebodamas darganų sugrįžo, lizdo sienas pertvarkė, suremontavo, ilgai nelaukęs, žmoną parsivedė. Ta pūkais patalą išklojo ir ketvertą kiaušinukų padėjusi, perėti pradėjo. Gaspadorius gi maisto vis į lankas, į pagriovį, į dirvą, kur šeimininkas pasėliams žemę ruošė, lėkė ir pilną gūžį prikrovęs į lizdą žmonelei nešė.
Visiems maisto užteko, šeimininkui tik vagą išarus, tuoj visa kompanija išsirikiuodavo, gandras vienoje pusėje karkvabalių lervas iš vagos gūžin dėjo, tos, po žiemos miego išpampusios, plūgo netikėtai išverstos, saulės spindulių apšviestos, raitėsi, kaip unguriai keptuvėje ir kuo greičiau slėptis bandė. Kitoje vagoje kalytė Lesė, visų sodybos šunų šeimynos motina,  stiprinosi, nes kluone jos du švelnučiai kamuoliukai, minkštam guolyje, po pernykščiu šieno rulonu laukė. Atokiau jų, labai į akis niekam nelysdamas, ilgaamžis Kranklys  kirminus rinko. Ir jo pamiškėje, pačios aukščiausios eglės viršūnėje Kranklienė su dviem jaunikliais lizde laukė. O ir pulkas kirų, skanėstus pajutę, iš paežerės sulėkę, vienas kitą lenkdami ir didžiausią triukšmą keldami, kuo riebesnę kirmėlę nutverti skubinosi. Retkarčiais iš miško gilumos senis Suopis atsklęsdavo, pelių pamedžioti, nes ir jų lizdus plūgas išversdavo, bet trumpai beužtrukdavo, nes dar labiau kirų turgus padidėdavo.
Visi draugiškai sutardami maitinosi, vienas kito nelietė. Aišku pirmenybė Lesės pusėje buvo, nes geriausia šeimininko draugė buvo ir kieme didžiausią valdžią turėjo, bet ir Gaspadorius oriai laikėsi. Tik prariaumoja traktorius, juodus dūmų kamuolius iš kamino mesdamas, tuoj skubinasi visi naują, patogesnę vietą užsiimti. Lesė pirmoji, vos plūgui velėną atvertus į vagą puola, bet traktoriui pravažiavus ir Gaspadorius už kokių penkių metrų nusileidžia, na o žuvėdrom tenka nuo dirvos viršaus kirminus rinkti.
Taip ir maitinasi talkininkai ir dirvą nuo kenkėjų švarina, ūkis gi ekologinis, jokia chemija čia nenaudojama.
Nelengvas tas gandų gyvenimas, tėvas gandras prikiša, priryja pilną gūžį, pabėgėja vaga ir sunkiai, sunkiai, mosuodamas plačiai išskėstus sparnus pakyla, tada ratą virš laukų apsukęs, tarsi skridimo kryptį nustatydamas, skrenda lizdan pačiutės maitinti. Ji gi atsistoja, aukštyn galvą užverčia ir kleketuoja, kleketuoja, džiaugiasi, vyrą grįžtantį sveikina, kelią namo rodydama, o tas, oriai, dar vieną ratą aplink sodybą apsukęs, patikrinęs, ar kokių priešų nesimato, lizdan nusileidžia ir taip pat galvą užvertęs gaspadinę sveikina. Reikia būti atsargiems, nes jau ne vieną kartą svetimi, benamiai gandrai užskridę buvo ir bandė lizdą užimti, tai karas žiaurus prasidėjo, gerai, kad Gaspadorius netoli nuskridęs buvo, tai spėjo parlėkti ir neprašytus svečius nuvijo, bet gandrienė išsiilgusi, lizdo kraštą tik mina, tik mina, glaudžiasi prie mylimojo, greitomis maitinasi ir vėl lizdan tupiasi, nes gali kiaušiniai sušalti, o ten gi jaus jos brangiausieji krutra...