Ak, kaip vakaras prailgo be tavęs…
Virš galvos čiurliai vikruoliai rezga kilpas.
Tykiai vaikšto mėnuo po tuščias gatves,
Išvyniojęs kamuolėlį blizgaus šilko.

Ne kiekvienas regi kaip siūlu                              
Guviai iš mėnulio žemėn leidžias voras              
Aštuonkojis ir su kryželiu,                                  
Iš lipnaus voratinklio atraizgęs norus…

Viskas vėl kartosis iš pradžių
Ir pavasariai, ir vasaros, net žiemos.
Sustyguotą smuiką jau girdžiu.
Žiogas gros – alsuos vėl mėnesienos.                        

Ir tave matysiu kaip kadais,
Šokinėjantį nuo skardžio į upelį.
Ko su nuostaba aplink dairais?
Bus dar vasara tik baigiasi… birželis.