Dar vienas „už tuos, kurie jūroj“ ir viskas jau išrašyta.
Išjungiu šviesas priešrūkines, žaibolaidžiais audrą pajaust
Tikriausiai mums nesukūrė širdžių bedalių sanskrito,
Tikriausiai kažkas nutrūko tarp stoporo ir dangaus.

Netiesti delnų į sūrią, vaitojančią sąrėmiais ilgesio,
gelme viliojančią nuodėmę, žadėjau. Žinau – kalta.
Kas liko iš mano jūros dar kartais sumirga vyzdžiuose
žuvėdrų laisvų ir motinų, apraudančių sūnus krante.

Ant trapo vilties fregatos - rūdija dienų grandinės
Ties čiurnom laiko įkalinto, ties stygom, tavęs kai šaukiuos.
Tikriausiai abiems nusimatė nuo kurso nukrypt galutinio.
Akimirkos rėžias kilvateriais ir gula vagom paakiuos.

Ramybė dygi po škvalo krūtinėj pražydo... votimis -
dreifuojančio mėlyno ižo dalia. Sūria, neskiesta.
Atleisk, bet iš „femme fatale“ tau liko tik sopanti moteris,
Sūpuojanti, jau nesugrįžusį vos gimusį jungą, krante.