O mano alpioji vasarvidžio vizija,
Kam pakvietei upę nektaro tekėti?
Gal nė nemanei, kad geri – neatsigeri?
Į amžių nesutelpa mirksniai gėlėti.
Gali semt rieškutėm mėnulio sidabrą,
Kai žaros užglosto dainuojančią dieną.
Dažnėjantis pulsas burtažodžius šnabžda,
Kurie Rojum paverčia paprastą kiemą.
Apsalęs stebi mūsų čiauškantį vaisių,
Man davęs didžiausią palaimą – derėti.
Dabar pas tave net į pragarą eisiu,
Ir pėdsakai bus medumi pažymėti.
Kaip žiedlapiai skleidžiasi laukiančios rankos,
Kad gautų dar kartą tave prisiglausti,
Ir upė nektaro klampaus neišsenka,
Skirta džiaugsmui kurti, ne nuodėmėms plauti.
O mano alpioji vasarvidžio vizija,
Kam pakvietei upę nektaro tekėti?
Žiūri iš portreto. Nė žodžio neištari.
Ar gruody sunku birželiu patikėti?
Užspauski šaltinį – jis veržias fontanais.
Artipilnis pustuščiu būti negali.
O upė nektaro? Nei tavo, nei mano –
Į mūsų vaikus ji jau skinasi kelią.