Kai skausmas tavo didelis – ugnis gyva
Įsėlina vidun, po širdį tau ropoja,
Aštriais nagais taip stipriai gremžia ir šalta
Mintis niūri, pajuodusi – daina tavoji,

Vis smelkiasi gilyn ir niekaip negali
Išsilaikyt, nerėkdamas balsu į tylą.
Suspaudusi dantis į juodumą krenti
Ir dugno sieki. Nors kas dieną saulė kyla,

Tu negirdi kaip ten, lauke, gelsvi rugiai
Lyg šventą maldą, šnabžda savo užkeikimą –
Gyventi reikia. O kaip skaudžiai ir dažnai
Pamirštam mes, pamirštam tylų nebuvimą

Gamtos kvėpavimo šviesiais, aiškiais rytais
Ir krintančias žvaigždes į žolę ašarotą,
Kai jazminai po mūsų tėviškės langais
Svaigina širdį ir pavergia tavo protą.

Gyvent, gyvent, gyvent... Taip noriu ir galiu.
Lyg mantrą, nuolatos aš tuos žodžius kartoju.
Ir galvą nuolankiai su pagarba lenkiu,
Gyvenime, žemai, žemai prie tavo kojų.